Seime priimtus sprendimus dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) galima lyginti su nedarnios šeimos sprendimu projektuoti namą ir būsimas statybas patikėti pasirinktam rangovui. Taip nuspręsta po ilgų kivirčų, durų trankymo ir triukšmingų kaltinimų.
Pasiryžimas projektuoti dar nereiškia, kad projektavimas bus pradėtas, nekalbant apie pačias statybas.
Visiems, nors kiek išmanantiems Lietuvos politiką, aišku, kad po spalį įvyksiančių Seimo rinkimų VAE klausimas gali būti svarstomas iš naujo, dabartiniai sprendimai pakeisti.
Kitas VAE projektui lemtingas laikas – 2015 m., kada bus pasvertos finansinės galimybės ir galutinai nutarta dėl statybų pradžios.
Tik nekalbėkime apie esmę
Specialistų diskusijos dėl elektrinės buvo politizuotos ir nelabai nuoseklios. Vieni ekspertai kritikavo reaktoriaus tipą, jiems atsakantieji kalbėdavo apie viską, tik ne apie esminius kritikos punktus.
Tai priminė žaidimą su antpirščiais, kada net ir nelabai žioplas stebėtojas apgaunamas – jis negali pasakyti, po kuriuo antpirščiu rutuliukas.
Diskusijos apie reaktoriaus galingumą tebuvo vienas iš dalykų, dėl kurių mažai ką suprantantys piliečiai gūžčiojo pečiais.
Dabartinė vyriausybė nesistengė atsakyti į klausimą, kodėl pasirinktas jėgainės galingumas viršija tą, kuris premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos programoje numatytas kaip didžiausias leistinas, jeigu paisoma valstybės energetinės nepriklausomybės.
Gal visai ne komercija?
Galima sakyti, kad vykę ginčai panašėjo į svarstymus dėl čerpių ir spynų, lyg tyčia pamirštant visą namo statybos kainą, netgi jos prasmę.
O reikalo esmė ne techninė, bet ekonominė. Galima tik palinkėti, kad Lietuvos piliečiai iki 2015 m. patys sau išsiaiškintų, ar VAE projektas yra komercinis, ar, kaip sako kai kurie specialistai, geopolitinis. Pastarasis apibūdinimas yra užuomina į tai, kad iš VAE nereikia tikėtis pelno, nes tas objektas užtikrina šalies saugumą, todėl lygintinant jį su gyvenamuoju namu reikia pabrėžti, kad svarbiausias dalykas – brangūs gelžbetoniniai įtvirtinimai. Dar geriau būtų lyginti su lėktuvnešiu, naikintuvų eskadrile ir kitokiais brangiais ginklais.
A.Kubiliaus vyriausybė vengia apie tai kalbėti ir suka šneką į šoną, pūsdama miglas apie elektros kainą, nors šnekėti reikėtų apie elektrinės atsipirkimą. Beje, vienas iš saugiklių gali būti tai, kad Lietuva tebus dalininkė, o kitiems akcininkams irgi turėtų rūpėti, kad projektas duotų pelno.
Elektrinė – irgi ginklas
Tačiau saugumas yra saugumas – kodėl lietuviams tiesiai šviesiai nepasakius, kad už tą šventą reikalą reikia mokėti ne vien perkant šarvuočius? Ir kad mokės Lietuva.
Mažai šalių norėtų atsidurti Gruzijos situacijoje. Šalis ir dabar didesnę dalį elektros gauna iš Ingurio hidroelektrinės, kurios nepasidalija su Abchazija. Per 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą rusai neužgrobė elektrinės, kaip jie patys sakė, vien dėl humanitarinių sumetimų.
Tačiau kad ir kokie geri dalykai būtų šarvuočiai, lėktuvnešis ar net atominė bomba, visa tai kainuoja. Už kelerių metų sprendžiant, ar bus statoma VAE, teks atsižvelgti į šalies ekonomikos būklę, skolinimosi kainą ir valstybės skolos apribojimus, kuriuos Lietuva pati prisiėmė.
O ir pasaulio finansų būklė tokia, kad nėra garantijų, jog iki 2015 m. išliks euras, gal net JAV doleris. Bet saugaus ir taikaus atomo entuziastai tegul nepraranda vilties – gal bus galima pasiskolinti Kinijos juanių.
