Lietuvos olimpiečiams ir visam sportui artėja svarbus įvykis – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento rinkimai. Nuo šių rinkimų priklausys ir kokia kryptimi toliau judės Lietuvos olimpinis sportas – efektyvios veiklos, skaidrumo, viešumo ar ir toliau liks saujelės funkcionierių rankose, kurie, žinoma, darys viską, jog nepaleistų jiems „kiaušinius dedančios auksinės vištos“...
Visų pirma derėtų padėkoti ilgamečiui, vieninteliam iki šiol LTOK vadovui Artūrui Poviliūnui už jo indėlį į olimpinį judėjimą ir tai tikrai būtų galima ramiai padaryti bei grąžiai palydėti žmogų į užtarnautą poilsį, bet... Susipažinus su dokumentais, kurie buvo gauti ne iš LTOK, o iš kitų institucijų, susidaro vaizdas, jog visa sistema iki šiol daugiausia veikė grupelės interesų tenkinimui, šiek tiek pakeliui “pabarstydama" ir sportininkams, kurie eilę metų gaudavo “trupinius nuo puotaujančio LTOK stalo" bei nuolankiai tylėjo. Bet viskam yra ribos ir labai džiugu, jog pagaliau patys sportininkai prabilo ir kalba vis garsiau apie neskaidrų finansavimą, slepiamą informaciją bei kitas akis badančias negeroves.
Dabar aišku kodėl vietoje konkrečių atsakymų Seimo Antikorupcijos komisijai buvo atsiųstas tik maišas lankstukų ir A.Poviliūno knyga su autografu komisijos pirmininkui. Suprantama ir kodėl bendrauti su Antikorupcijos komisija pasamdytas advokatas. Jei veikla skaidri, atsakyti į klausimus bet kam nėra sudėtinga, o tokiu elgesiu ponas Poviliūnas tik dar kartą pabandė parodyti, jog yra aukščiau visų ir jam į viską nusispjauti, o labiausiai į Lietuvos sportą. LTOK prezidentui derėtų suvokti, jog nesvarbu ką pats apie save mano, daug svarbiau ką apie jį mano ir jau tai garsiai išsako olimpiniai čempionai, medalininkai, nusipelnę treneriai, olimpinių sporto šakų federacijų vadovai, kuriems tiek metų atstovauta ir kuriais tiek metų manipuliuota. Ką pagaliau mano olimpinė čempionė L.Asadauskaitė, kurią seni vilkai akivaizdžiai “pakišo" tik todėl, jog ji turėjo kitą nuomonę, nei norėjo girdėti LTOK vadai. Ar tai ne sovietinės nomenklatūros metodai?
LTOK pagal savo įstatus yra savarankiška, ne pelno siekianti visuomeninė organizacija, bet tuo pačių yra ir loterijas organizuojančios bei pelno siekiančios bendrovės pagrindinė akcininkė. Pirmiausia klausimas, kaip dera šie du vienas kitam prieštaraujantys įstatų punktai? LTOK pagrinde veiklą vysto iš valstybės įstatymu garantuojamų loterijų pajamų, taip pat gauna ir dalį pelno dividendais, todėl net neturi poreikio aktyviau ieškoti privačių rėmėjų. Kita vertus, tai sudėtinga. Įsivaizduokite situaciją, kai pas stambios verslo įmonės vadovą, kuris tikrai galėtų leisti sau mėgautis prabanga, bet to nedaro, prašyti paramos užsuka LTOK prezidentas. Verslininkas priveda jį prie savo kabineto lango, parodo į savo neblogą, bet jau ne pirmos jaunystės mašiną ir paprašo ją palyginti su šalia stovinčia Olimpinio komiteto prezidento naujausio modelio limuzinu, įskaitant ir vairuotoją bei pabrėžia, jog jis savo mašiną vairuoja pats. Po to paklausia ar jums, gerbiamas Prezidente, neatrodytų, jog ne Jūs, o aš turėčiau prašyti Jūsų paramos... LTOK prezidentui liktų tik padėkoti už priėmimą ir nuleidus galvą sliūkinti atgal į savo prabangų limuziną. Šis paprastas pavyzdys vaizdžiai atspindi esamą situaciją. Kai Lietuvos olimpiečiai rengiasi varžyboms apgailėtinomis sąlygomis, išskirtinio talento, atsidavusių trenerių dėka pelno Lietuvai aukščiausius apdovanojimus, Olimpinio komiteto funkcionieriai mėgaujasi prabanga skraidydami verslo klase, didžiules sumas leidžia reprezentacijai, važinėja prabangiais limuzinais, visus, kurie bando pasakyti, jog „karalius nuogas“ pamalonina smulkiomis dovanėlėmis, už sporto pinigus vežioja valdininkus, politikus į olimpiadas. Šiuos faktus Valstybės kontrolė yra aiškiai fiksavusi savo išvadose. Jau vien faktas, kurį patvirtina naujai gauti dokumentai, jog ne pelno siekiančios visuomeninės organizacijos - Olimpinio komiteto prezidentas sugebėdavo per mėnesį gauti per 40 000 litų siekiančias pajamas, labai akivaizdžiai įrodo šių žmonių ciniškumą. Beje, ir kitų LTOK funkcionierių atlyginimai būdavo fantastiški. Ar tai ne olimpiečių, ne Lietuvos sporto sąskaita?
Šią kadenciją parengiau ir užregistravau pataisas, kurių esmė buvo, jog už visas lėšas, kurias įstatymo pagrindu Olimpinis komitetas gauna iš loterijų, būtų privalu atsiskaityti. Tai vienintelė organizacija Lietuvoje, kuriai įstatymu garantuota apie 10 mln. litų kiekvienais metais neatsiskaitytinai. Beje, tokios ydingos finansavimo praktikos, skatinančios piktnaudžiavimą, nėra nei vienoje kitoje pasaulio valstybėje. Ir tai jau tęsiasi dešimtmečius ir vis neužtenka politinės valios pasakyti STOP. Kai prasidėjo šios pataisos svarstymai Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje, A. Poviliūnas pirmą kartą teikėsi asmeniškai atvykti ir dievagojosi, jog jis tikrai už skaidrumą, bet labai prašė, jog ši pataisa būtų priimta po olimpiados, jog staiga pasikeitusi tvarka netrukdytų pasirengimui sportininkų startams Londone. Žinoma, nesinorėjo prieš olimpiadą sumaišties, todėl sutarėme vyriškai, jog taip toliau tęstis negali ir po olimpinių žaidynių pataisa bus priimta, o nuo 2013 m. jau startuosime naujais, skaidriais pagrindais. Bet akivaizdu, jog šiems funkcionieriams žodis nieko nereiškia, nes jie išlošę laiko per tos pačios Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos kai kuriuos jiems artimesnius narius tas pataisas užblokavo.
A.Poviliūno atsitraukimas taip pat nebuvo sąlygotas jo asmeninio noro pokyčiams. Jis tai padarė tik po to, kai suprato, jog tiek vyriausybė, tiek prezidentūra, pripažindamos LTOK savarankiškumą, bet turėdamos pakankamai informacijos apie galimą neskaidrią LTOK vadovų veiklą, nebesiruošia to toleruoti ir LR Prezidentės pasisakymas dėl rotacijos būtinumo visur, tame tarpe ir LTOK, buvo taškas, kuris ir padėjo apsispręsti nebekandidatuoti. LTOK vadai turėjo tokiam atvejui atsarginį planą ir labai greitai iškėlė kandidatę, jau šiek tiek susipažinusia su olimpine virtuve - D.Gudzinevičiūtę, kurią iš karto “aplipdė" savais žmonėmis. Tikslas paprastas - pasitraukti į šešėlį, kaip kažkada teko tą padaryti ir senam funkcionieriui V. Nėniui, bet toliau vadovauti procesams, tik jau kitų rankomis.
Balso teisę turintys sporto visuomenės atstovai savarankiškai rinksis iš dviejų kelių – skaidrumo, efektyvesnės veiklos ir didesnio dėmesio bei finansavimo sportui siekiančio V.Aleknos ir prie visų jos pačios gerų ketinimų, kuriais neturiu pagrindo abejoti, ir pagarbos jai, kaip nusipelniusiai sportininkei, bet, deja, dabartinių LTOK vadovų psirinkimo - D. Gudzinevičiutės.
Šie LTOK prezidento rinkimai nulems, ar atversime naują, skaidrų lapą, sutvarkysime sporto finansavimo sistemą, garantuosime kartų kaitą, pakeisdami išsikvėpusius sporto veikėjus ir judėsime sparčiais žingsniais į priekį, ar olimpinis sportas ir toliau liks dar nuo CK laikų sporto iš savo gniaužtų nepaleidžiančių veikėjų įkaitais.
Esu įsitikinęs, jog didžiausia Lietuvos sporto problema tai, jog Kūno kultūros ir sporto departamento skaičiavimais pusė milijardo litų, skiriamų per metus sportui iš valstybės, savivaldybių biudžetų, loterijų, ES fondų, privačių rėmėjų, to sporto didžia dalimi taip ir nepasiekia, o “išgaruoja" per klubus, per neskaidrias finansavimo schemas, per tą patį LTOK, todėl ir turime tai, ką turime.
Žinau, jog po šio straipsnio bus nemažai diskusijų, daug nepatenkintų, užsigavusių, labai supykusių, bet tiesiai ir atvirai išsakiau tai, ką man daugelis sporto žmonių tyliai sakydavo, su kuo pats susidūriau, ką pamačiau per tuos kelis metus vadovaudamas Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijai ir, tikiuosi, gal tai bus bent mažas žingsnelis, padėsiantis sportui išsivaduoti iš pančių.
Dabar žodis tiems, kurie ir nulems Lietuvos sporto tolimesnę kryptį bei ateitį. Baimė, kuri jau sklaidosi, bet vis dar tvyro tarp kai kurių sporto žmonių yra pats blogiausias palydovas, nes anksčiau ar vėliau trenkia antru lazdos galu tiems, kurie žino, supranta, bet bijo pasakyti ir pakovoti. Svarbu nesusivilioti smulkiomis pakišomis atskiroms federacijoms, nes išskaidrinus sistemą, visi gaus didesnį finansavimą, pinigai “neišgaruos" pakeliui, o svarbiausia – bus galima atvirai ir garbingai žiūrėti vienas kitam į akis. Nebereikės dėl keliolikos tūkstančių pataikauti. Nebežudykime vardan vienadienės naudos Lietuvos sporto, įsileiskime jaunesnius, vadybą išmanančius žmones, pradėkime naują, skaidrų, į didžias Lietuvos sporto pergales orentuotą kelią. Linkiu sprendimą priimsiantiems stiprybės, sąžiningumo ir teisingiausio sprendimo ne kažkam, o Lietuvos sportui.
