Kažkaip nutiko, kad pastaruoju metu apie mane ėmė rastis nemažai vyrukų, ieškančių draugės. Hm, ką tai galėtų reikšti? Nejaugi lietuviams vyrukams Londone visiškas badas? O gal jų skonis pasikeitė, jau nebe ilgakojų gražuolių reikia, o ko nors paprastesnio? Iš karto prisipažįstu – aš ne kandidatė. Pirma, tie vyrukai man gerokai per jauni. Antra, turiu draugą. Ir trečia, esu „pasikėlusi“.
Tiesą sakant, sunku pasakyti, kas turima galvoje kalbant apie „pasikėlimą“. Bet, regis, visuotinai manoma, kad „pasikėlusi“ yra ta, kurią domina kai kas daugiau, negu vyro kelnių ir jo piniginės turinys. Jokiu būdu netvirtinu, kad minėtas turinys yra visiškai nevertingas, daug geriau, kai jis yra, negu nėra. Net sakyčiau, tai būtinasis minimumas, nuo kurio kiekviena „pasikėlusi“ moteris pradeda.
Bet kaip bebūtų, tuos lietuvaičius, kurie „nepasikėlusios“ ieško, nuoširdžiausiai suprantu ir užjaučiu. Britanija negailestinga šalis, ir ji stipriai kerta per lietuvišką vyrišką pasipūtimą. Lietuvoj atsidavusių mamų išpuoselėta ir vyrams pataikauti išlavintų panelių apsupta lietuviška vyrija Anglijoje patenka į visiškai kitokią, moterims, o ne vyrams palankesnę, atmosferą. Lietuvės moterys tą greitai pajunta ir nesunkiai susigaudo, kad čia gerokai lengviau gyventi be vyro, negu, kaip neretais atvejais būna lietuvių šeimose, kęsti sutuoktinio ar gyvenimo draugo priekabes ir smurtą.
Neseniai vienoje lietuviškoje parduotuvėje žvalgiausi, kuo pradžiuginti savo draugus Velykų proga. Visokio gėrio prikimštas lentynas betyrinėjant netoliese stabtelėjo moteriškė ir ėmė apžiūrinėti kažkokius pakelius. Netrukus prie jos prisijungė stambus vyras su rūkytų dešrų ir užraugtų šašlykų prikrautu krepšiu. „Ko čia kuitiesi?“ – tarmiškai tarstelėjo savo moteriai. „Kepimo miltelių ieškau...“ – pradėjo ši, bet nespėjo baigti. „To š... pilna spintelė prigrūsta, – nutraukė ją vyras. – Greičiau sukis, dar duonos paimam ir varom, reik dar į Asdą užšokt, ten alus pigesnis.“ Moteriškė gailiu atsiprašinėjančiu balsu aiškindama, kad spintelėje - prieskoniai, o kepimo miltelius ji jau pabaigė, o Velykoms reikia pyrago, nusekė virtuvės subtilybių nepaisančiam vyrui iš paskos. Jo vertybių sistema buvo aiški – dešra, duona, alus – ir moteriškei nieko kito nebeliko, kaip su tuo susitaikyti.
Esu tikra, kad tuos kepimo miltelius toji vargo moterėlė kur nors vyrui nematant įsigijo ir Velykų pyragai buvo iškepti.
Beje, daug lietuvių moterų didžiuojasi, kad jos moka apsieiti su vyrais, nes „neva paklūsta“, bet iš tikrųjų padaro taip, kaip pačios nori. Mano galva, tai tik parodo, kokie iškreipti lietuvių vyrų ir moterų santykiai, nes jų pagrindas apsimetinėjimas ir smulkios apgaulės, bet ką padarysi, kad lietuviškoje kultūroje sąžiningi ir atviri vyrų ir moterų santykiai niekada nebuvo iki šiolei nėra ugdomi.
Tad visai nenuostabu, jog lietuvio vyriško idealas – „nepasikėlusi“ moteris. Ta, kuri neturi savo gyvenimo, kuri gerai jaučiasi tik tada, kai yra priedas prie vyro, šeimos, apskritai prie namų ūkio. Lietuvoje toks moters mentalitetas bei jos kaip priedėlio savimonė yra stipriai palaikomi, savarankiškas moteris išvadinant feministėmis ir vyrų nekentėjomis, tačiau Anglijoje kitaip. Čia vyriškiai labiau vertina moteris asmenybes, kurios pačios sugeba tvarkyti savo gyvenimą ir neieško kam užsikarti ant kaklo.
Kartą savo anglakalbiams draugams bandžiau išaiškinti, kad lietuvio vyro idealas yra „nepasikėlusi“ moteris. Spėkit, ar jie mane suprato? Jiems atrodė, kad artimiausias angliškas atitikmuo lietuviškam „nepasikėlusi“ yra nuobodi vargšė.
Kas nori būti nuobodžia vargše? Turbūt nei viena. Todėl sakau - „pasikelkim“. O Anglijoj per klaidą atsidūrę ir „nepasikėlusių“ tebeieškantys vyrukai tegu medžioja arba žvejoja Lietuvoj.
Zita Čepaitė
