Metai neišvengiamai eina į pabaigą ir vienas po kito kaip iš gausybės rago pažyra visokio plauko ir rango rinkimai. Renkami metų vyrai ir moterys, metų žmonės ir metų įvykiai, raginama balsuoti už ypatingiausius, puikiausius, geriausius, daugiausiai pasiekusius ir pačius labiausius. O kad emigrantai nesijaustų nuskriausti, štai ir jums dovanėlė – renkami labiausiai nusipelnę pasaulio lietuviai.
Per pastaruosius dešimt metų toji nominacijų teikimo mada taip suklestėjo, kad turbūt nebėra srities, kurioje būtų išvengta lenktyniavimo renkant ir rikiuojant -iausius ir -iausias. Nežinau, kokia iš to nauda visuomenei, bet gal ir ne pro šalį žinoti geriausius ir šauniausius.
Sovietmečiu, kurį vis dar prisimenu, kiekvienas fabrikas ir kiekviena ferma turėjo rinkti savo pirmūnus ir pirmūnes, kurių portretai visus metus pamažėl blukdami kabėdavo Garbės lentoje. Pirmūnų nustatymo schema buvo gana paprasta ir gana grubi, bet rėmėsi aiškiais kriterijais – pagal pagamintą produkciją. Rezultatus susumuodavo ir pirmaujantį nustatydavo gamyklos ar kolūkio vadovybė.
Paprasti žmonės pirmūno vardo nesureikšmindavo, net pašiepdavo tuos, į pirmūnų gretas patekusius. Pavydą nebent sukeldavo be eilės suteikta paskyra šaldytuvui ar automobiliui.
Šiandien pirmūnų nė su žiburiu nerasi. Užtat kitokių nominacijų nors saujom semk. Renkami metų vyrai ir moterys, metų žmonės ir metų įvykiai, raginama balsuoti už ypatingiausius, puikiausius, geriausius, daugiausiai pasiekusius ir pačius labiausius. Iš kur tie titulai atsirado ir ką reiškia – nesvarbu. Kas juos įsteigė? Kas nori. Už kokius nuopelnus vienas ar kitas vardas suteikiamas? Kam rūpi. Ypač jei tie titulai „nepadengti“ pinigine suma, ir apsiriboja vardinės taurės, pieštuko, rašiklio, laikrodžio, pistoleto ir pan. įteikimu.
Bet keista, kad tie iš niekur atsiradę vardai ir titulai sukelia nemažą bruzdesį. Vieni džiaugiasi. Kiti pavydi. Treti apkalba. Atsiranda nepatenkintų, kodėl jis ar ji nebuvo įtraukti. Kas nusprendžia? Kaip? Pagal kokius kriterijus?
Pamenu vieną labai labai seną Zuoko, kai dar buvo tik perspektyvus verslininkas, o ne nuo arenos nueinantis politikas, iniciatyvą – jis buvo sumanęs prie Rotušės aikštės pastatyti obeliską su jame iškaltomis, neatsimenu už kokius nuopelnus, dar gyvų lietuvių pavardėmis. Sukilo toks sąmyšis, kad jeigu tas projektas būtų įvykdytas obeliske iškaltų pavardžių nešiotojai jo atidengimo vargu ar būtų sulaukę, iki to laiko tikriausiai jau būtų buvę nebegyvi.
Gal tas vardų ir titulų skelbimo bumas, tegul ir juokingas dėl perdėto sureikšminimo ir pompastikos, turi prasmę, galgi išmokys mus ne tik vieni kitus kritikuoti ir dergti, bet ir pamatyti ir įvertinti kitų veiklą ir darbus, tuos didelius ar mažus, bet visuomenei reikalingus nuopelnus.
Ir nors į visokias nominacijas žiūriu skeptiškai, manau, kad identifikuoti labiausiai nusipelniusius pasaulio lietuvius tiesiog būtina. Gal tai bent truputį pagerins emigrantų įvaizdį, nes iki šiolei dauguma Lietuvoj mano, kad kas iš Lietuvos išvažiavo, tas nusikaltėlis.
Tad siūlykim ir rinkim nusipelniusius, ir patys jauskimės, kur begyventume, nusipelnę Lietuvai, o ne jai nusikaltę.
Zita ČEPAITĖ
