„Look after your pennies and pounds will look after themselves“ (liet. „Rūpinkis savo pensais, o svarai patys savim pasirūpins“) – sako sena angliška patarlė. Lietuviškame nors ir itin turtingame priežodyne ir patarlyne panašaus posakio, kuris ragintų sužiūrėti centus, o litas pats savim pasirūpins, aptikti neteko; artimiausias atitikmuo būtų - „pinigas pinigą myli“. Apie tai, kaip pinigas pinigą ne tik myli, bet ir daro, daugiau išmano Londono Sičio berniukai ir mergaitės. Man įdomu, ar dar liko sričių, kur pinigas nori, bet negali.
Visiems reikia pinigų. Man irgi, nors ir žinau, kad ne piniguose laimė. Ir pašmaikštavimai, kad laimė ne piniguose, o jų kiekyje, manęs irgi netrikdo. Laimė ne piniguose ir ne jų kiekyje, o santykyje su jais – ar tu pinigus kontroliuoji, ar jie tave. Bet pastebėjau, kad labai daug lietuvių vos užuodę pinigus praranda protą.
Prisimenu vieną pirmųjų lietuviškų labdaros balių Londone, skambiu pavadinimu „Gala Dinner“. Viešbučio salė, šampanas, tamsūs kostiumai, šiugždančios suknios, nuogos nugaros – viskas, ko reikia. Kol trynėmės laukdami pakvietimo į salę kažkas mane supažindino su tuometiniu Jungtinės Karalystės imigracijos ministru – seniai nebe ministras, tad pavardės neprisimenu. Vos spėjom apsikeisti keliom frazėm skirdama žmonių minią prie ministro priplaukė viena iš šventės organizatorių, už parankės pasigriebusi interesų Škotijoje turintį Lietuvos bankininką. Aštria alkūne ji nubloškė mane į šalį ir pristatė ministrui atsivestą svečią.
Apstulbau. Pirmiausia dėl to, kad nesitikėjau, jog toji tikrai ne kaulėto sudėjimo ponia turi tokias aštrias alkūnes. Bet dar labiau mane sukrėtė suvokimas, kaip smarkiai pinigai apakina šiaip jau visiškai mielai ir nekenksmingai atrodančius žmones. Vakaro pradžioje mes bendravom, ponia buvo lipšni ir draugiška, mus siejo bendri pažįstami Lietuvoj, bet pasirodė bankininkas, ir visi aplink jai staiga nustojo egzistuoti.
Bet yra ir atvirkščių variantų, kurie ne ką geresni, kai pasipūtę neturtėliai su panieka žiūri į kiekvieną, sugebėjusį iškilti į milijonierius.
Aš mėgstu žmones, kuriems nei pinigų turėjimas, nei jų neturėjimas galvos neapsuka. Bet tokių nėra daug, nes kad pinigai neapsuktų galvos, reikia gero pamato po kojomis. Daugelis to pamato neturi, ir įsikimba į pinigus ne tiek iš godumo, kaip dažnai prikaišiojama, bet dėl to, kad neturi nei kuo kitu tikėti, nei ko kito siekti.
Ne taip seniai vienas mano draugas elektroniniu paštu persiuntė žinutę, pavadintą „trumpa graži poema apie pinigus". Poema, lietuviškai tiksliau būtų sakyti eilėraštis, buvo angliškai, tad pabandysiu apytiksliai išversti į lietuvių kalbą.
Ką gali pinigai?
Gali įsigyti būstą, bet nenusipirksi namų,
Gali nusipirkti lovą, bet nenupirksi miego,
Gali įsigyti laikrodį, bet neįsigysi laiko,
Gali nusipirkti postą, bet ne pagarbą,
Gali sumokėti gydytojui, bet nenusipirksi sveikatos,
Gali nusipirkti kraujo, bet nenusipirksi gyvybės,
Gali nusipirkti seksą, bet negausi meilės.
Tai ilgus šimtmečius egzistuojantis kinų perspėjimas, primenantis, kad pinigai ne viską gali. Tačiau panašu, kad šiais laikais pinigų galia net Kinijoje gerokai išsiplėtė. Na ir kas, kad už pinigus nenupirksi miego, bet nusipirksi į valias tablečių ir procedūrų, padėsiančių užmigti. Kokia bėda, kad neįsigysi laiko, bet gali turėti daug padėjėjų ir tarnų, tavo laiką sutaupančių. Sveikatos nenupirksi, bet kokybiškesnę sveikatos priežiūrą tikrai. Gausi donorų organus, kamieninių ląstelių procedūras, ozono kaukes – viską, kas ne tik sveikatą stiprina, bet ir jaunina bei gyvenimą ilgina.
Pinigų galia smarkiai išsiplėtė, o tikėjimas savuoju kaip asmens vertingumu, smuko. Ir nors lietuviai daugeliu atveju elgiasi kaip didžiausi gobšuoliai, iš tikrųjų jie nėra godūs. Ir nėra pinigų vergai. Jie yra tiesiog baisingai pasimetę.
Zita ČEPAITĖ
