Jau įpratome ir retai atkreipiame dėmesį į tai, kaip Lietuvoje dirbantys mobiliojo ryšio operatoriai konkuruoja, norėdami į savo pusę patraukti kuo daugiau klientų: vienas sumažina kainą, kitas pasiūlo dar pigiau; vienas panaikina įsipareigojimus, žiūrėk, po savaitės jau ir kitas apie tai skelbia. Tai pavyzdinė situacija, kai konkurencija dirba vartotojo naudai.
Deja, energetiniame ūkyje situacija yra kitokia: elektrą, šilumą ar dujas tiekia viena įmonė. Anksčiau būdavo valstybinė, dabar – privati, bet esmės tai nekeičia – pasirinkimas vienas.
Pradėjęs eiti pareigas Europos Parlamente ir gyventi Briuselyje, ėmiau domėtis, už ką aš moku. Kaip čia funkcionuoja energetinis ūkis? Įsigilinęs į gaunamas sąskaitas, išsiaiškinau, kad čia galiu internetu pasirinkti iš 14–os elektros ir 12–os dujas tiekiančių kompanijų. Kiekviena jų siūlo skirtingus mokėjimo planus, o gyventojai pagal savo poreikius išsirenka geriausios kainos ir sąlygų variantą. Taip pat energetikos kompanija nurodo, kokiu būdu energija yra pagaminta. Kiekvieną mėnesį siunčiamose sąskaitose nurodoma, kad vieną kilovatą sudaro 43 proc. energijos pagamintos atominėje elektrinėje, 30 proc. iš atsinaujinančių šaltinių, 23 proc. iš iškastinio kuro ir taip toliau.
Netolimoje ateityje ir pas mus veikiančios kompanijos taip pat turės nurodyti, iš ko pagamintą elektrą parduoda. Tokiu būdu bus kontroliuojama, ar laikomės įsipareigojimų dalį energijos pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių.
Kaip matome, Vakarų Europoje energetinių resursų rinkos yra liberalizuotos, konkuruoja daug kompanijų, dėl to gyventojai gali būti tikri, kad nepermoka. Kitas skirtumas nuo situacijos Lietuvoje, kad čia yra atskirti elektros gamintojai ir tiekėjai bei užtikrinama, jog elektros perdavėjas (elektros laidų – linijų operatorius) taikytų ne aukštesnę nei yra nustatyta elektros perdavimo kainą.
Ši situacija gerai iliustruoja Europos Sąjungos požiūrį į energetiką: siekiama sukurti infrastruktūrą, kuri garantuotų saugų – nenutrūkstamą tiekimą ir užtikrintų energetinių kompanijų tarpusavio konkurenciją. Tai yra esminis lūžis ES energetikos politikoje, įvykęs vos prieš pusę metų.
Kad bendra ES energetikos rinka funkcionuotų, reikalinga papildoma infrastruktūra, kad galėtume energijos gauti iš kitų valstybių. Būtent šiam tikslui mes vystome elektros tiltus į Švediją ir Lenkiją. Planuojame nutiesti dvipusio tiekimo dujų jungtį su Lenkija ir statyti suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje.
Svarbus naujos ES energetikos politikos principas yra kalbėjimas vienu balsu, tariantis su energetinių išteklių tiekėjais iš trečiųjų šalių. Tai ypač gera žinia mažosioms šalims, tokioms kaip Lietuva, nes dėl dujų ar naftos bus deramasi visos ES vardu. Atsakingi Europos Komisijos pareigūnai bus atsakingi ir turės daugiau svertų „išsimušti“ geresnę kainą. Esant tokiai tvarkai, bus panaikinti nepagrįsti dujų kainų skirtumai, kokie dabar yra tarp Lietuvos ir Vokietijos, kai mūsų gyventojai priversti mokėti daugiau už vokiečius.
Esant tokiems kardinaliems ir greitiems pokyčiams ES politikoje, Lietuva turi reaguoti greičiau ir iš naujo įvertinti planus statyti naujus strateginius objektus, besikeičiančios energetikos perspektyvos kontekste.
Reikia nepamiršti, kad pagrindiniai energetikos politikos tikslai yra tiekimo saugumo ir teisingų kainų gyventojams užtikrinimas, todėl pirmiausia, kas turi būti padaryta tai kuo skubiau įgyvendinti Lietuvos energetikos infrastruktūros sujungimo su Europos infrastruktūra planai.
