Pirmadienį minimos ketvirtosios Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno žūties metinės. Ligi šiol neištirta byla pradėjo su VSD veikla siejamų skandalų virtinę. Ją papildė neva Lietuvoje egzistavę slapti JAV kalėjimai, anekdotais virstančios teroristų gaudynės ir panašios istorijos.
Rugpjūčio 23-ioji
Rugpjūčio 23-ioji Lietuvos naujausioje istorijoje yra reikšminga arba net „užkeikta“ data dėl kelių priežasčių. 1939 metais būtent tą dieną nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga sutarė pasidalinti įtakos sferas ir, anksčiau ar vėliau, likviduoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, kaip valstybes, kas ir buvo padaryta, nepraėjus nė metams. 1989 metais trys Baltijos tautos dalyvavo Baltijos kelyje, susikabindami rankomis nuo Vilniaus iki Talino ir tai simbolizavo lemiamą kovų už valstybingumo atkūrimą etapą. Deja, 2006 m. rugpjūčio 23 d. pratrūkęs pūlinys kol kas nevainikuotas Baltijos kelio lygio apsivalymo operacija, nors daug kalbėta apie įvykusį valstybės užvaldymą. Tądien Breste (Baltarusija) mįslingai žuvo ne savo noru, kaip vėliau pasirodė, į Baltarusiją diplomatu išsiųstas karininkas V. Pociūnas. Žūtis apnuogino rimtas sistemines valstybės organizmo bėdas.
Byla nuo pat pradžių buvo tiriama keistai. Į Baltarusiją nuvykusios menkos ir paskirties neatitinkančios pareigūnų pajėgos iš esmės parsivežė baltarusišką nelaimingo atsitikimo versiją, kurios esmė – „kažkaip iškrito – ir tiek“. Tačiau tai buvo dar ne viskas.
„Nesiknaisiokit po kaulus“
Tuojau po to Lietuvoje prasidėjo keistas erzelis, išprovokavęs parlamentinį tyrimą, kuris jau narpliojo ne vien pačią V. Pociūno žūtį, o priešingai – aiškinosi aplinkybes, kuriomis šis karininkas buvo išstumtas į Baltarusiją bei padėtį pačioje tarnyboje.
Tyrimą Seimo nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui, suteikiant jam Laikinosios komisijos įgaliojimus, buvo pavesta atlikti po to, kai VSD vadovybės atstovai ir pasiuntiniai iš anksto puolė prie valstybės vadovų, Seimo, jo frakcijų lyderių, prašydami nesikišti, nieko netirti, nes, anot jų, „gali išryškėti negerų dalykų“.
Kaip vėliau komitetui liudijo politikai, tarp jų ir tuo metu opozicijoje buvusios Tėvynės Sąjungos (dabar Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai, įvairūs žmonės tiesiog atakavo prašydami viską skubiai užgniaužti. Ypač pagarsėjo vėliau paviešintas tuometinio VSD direktoriaus pavaduotojo, buvusio aršaus komjaunuolio Dariaus Jurgelevičiaus frazė. Po 1987 m. rugpjūčio 23 mitingo aršiai smerkęs sovietmečio disidentus ir Vakarus asmuo pasiūlė artimiesiems ir politikams tiesiog „nesiknaisioti po kaulus“. Tai nepavyko – 2006 m. rugsėjo 28 d. Seime priimtas nutarimas dėl VSD veiklos parlamentinio tyrimo. Jo metu ėmė aiškėti, kad V. Pociūnas, iki tol vadovavęs VSD Ekonomikos pagrindų apsaugos valdybai, buvo išsiųstas į Baltarusiją ne savo noru, nes departamento vadovybei ir su ja susijusioms verslo grupuotėms galėjo nepatikti jo vykdyti tyrimai.
Parlamento komitetui liudiję skirtingų VSD padalinių pareigūnai nurodė, jog tiek V. Pociūno, tiek kitų vadovybės galiausiai blokuotų tyrimų pažymose ir bylose nuolat šmėžuoja „Itera Lietuva“, „Stella vitae“ ir „Dujotekana“ tarpusavio kovos dėl įtakos epizodai, tranzito klausimai. Kontržvalgybos valdybos pareigūnus Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį VSD vadovybė suskubo atleisti iš darbo už tai, kad šie atskleidė parlamento komitetui dar ir dvylikos informacinių-analitinių pažymų, galimai atskleidžiančių korupcinius ryšius bei žiniasklaidos papirkinėjimą, vykdytą jau paties tyrimo metu, numerius.
„Valstybininkų“ atsakas
Atsakydama į tai, VSD vadovybei paranki žiniasklaida paskelbė, kad tyrimu kėsinamasi į Lietuvai daug metų nepamainomai neva dirbančius valstybininkus, o visų pirma visur tyrimo medžiagoje šmėžavusį užsienio reikalų ministerijos sekretorių, anksčiau svarbiausią prezidento Valdo Adamkaus patarėją Albiną Janušką. Pastarasis paskelbė atsistatydinąs iš valstybės tarnybos, sakė esąs įsižeidęs ir ketinąs važiuoti auginti avių į Rokiškio rajoną. Tiesa, netrukus apsigalvojo ir tapo dabar jau ministro pirmininko Gedimino Kirkilo patarėju, dirbusiu jam iki pat kadencijos pabaigos. Prezidentas V. Adamkus šoko ginti A. Januškos ir VSD vadovybės, pasitelkdamas net Konstitucinį Teismą (KT).
2006-ųjų lapkritį tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius pradžioje pažadėjo atnešti Seimo komitetui minėtas pažymas, bet vėliau kreipėsi į prezidentūrą, o šalies vadovas V. Adamkus išsiuntė užklausimą į KT, kuris neįprastai skubiai paaiškino savo paties išaiškinimą ir, be kita ko, nutarė: „Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti ir vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti atitinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai.“
Tai leido VSD vadovams, bejėgiškai stebint Seimo nariams, be jokių kliūčių išmetė iš darbo pareigūnus, kurių liudijimai parlamento komitete buvo nepalankūs departamento vadovybei. Įtakingų asmenų, daugiausiai įsitvirtinusių Užsienio reikalų ministerijoje, tuometinėje prezidentūroje, teisėsaugoje ir žiniasklaidoje grupuotę imta taip ir vadinti – „valstybininkais“. Jų pačių gynybinėje retorikoje visą laiką vyravo parodomoji antirusiška gaida, nors minėti verslo interesai, kuriuos aptarnavo buvusi VSD vadovybė ir jos draugai, taip pat buvo susijusi su Rusijos dujų tarpininkų veikla bei pinigais.
Be kitų dalykų „valstybininkų“ grupuotė ir konkrečiais VSD vadovybė, kaip matyti iš tyrimo medžiagos, organizavo ir žuvusio V, Pociūno šmeižimo kampaniją, paleisdama į spaudą informaciją, esą jis žuvo visiškai girtas, šlapindamasis nuo palangės. Taip pat imta postringauti apie jo santykius su moterimis. Kaip aiškėja iš dalies liudijimų, publikacijos gimdavo po to, kai tam atrinkti žurnalistai praleisdavo VSD vadovų kabinetuose ištisas naktis.
Visuomenininkai ir politikai ne kartą reikalavo patraukti atsakomybėn galimo šmeižto organizatorius, bet nei buvę, nei naujieji prokuratūros vadovai to daryti nesirengia.
Parlamentinio tyrimo dėl VSD veiklos išvada buvo nepalanki VSD vadovybei, o jos vadovas, buvęs sovietinio saugumo (KGB) rezervininkas, nepaisant dalies žiniasklaidos, dalies įtakingų valdininkų, politikų bei paties prezidento valdo Adamkaus paramos, galiausiai neteko pareigų. Jo įpėdiniu tapo Povilas Malakauskas, vadovavęs departamentui iki pat prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos pradžios.
Žurnalistas Aurimas Perednis portalui Balsas.lt komentavo, jog skandalo metu ypač išryškėjo žiniasklaidos poliarizacija ir „supropagandėjimas“. „Įvyko pasidalinimas į „blogiečius“ ir „geriečius“, kai abi stovyklos laikė kitus blogaisiais ir tvirtino kovojančios už šventą reikalą“, – pabrėžė jis.
Pasak jo, reiktų kalbėti ir apie tam tikros grupuotės asmenų įsitikinimą, jog jie vieni geriausiai žino, ko reikia Lietuvai ir eilę metų diegia tam tikro uždarumo bei nutylėjimo kultūrą, visuomenei aiškinant, kad viskas, kas susiję su slaptosiomis tarnybomis ir valstybės valdymu, yra ne visuomenės reikalas.
Problemų daugėjo
Jokių esminių permainų ši vadovų kaita neatnešė – bėdų ir skandalų tik daugėjo. VSD dar kartą tragiškai apsijuokė, kai, vadovaujant P. Malakauskui, nemokšiškai vykdė prevencinį darbą. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui VSD pareigūnai 2008 metų pabaigoje pamėgino išaiškinti, jog , kritikuoti prezidento ar KT, reiškia „griauti valstybės pamatus“. P. Malakauskas pabandė asmeniškai perspėti tuo premjerą Andrių Kubilių, kad dalis politikos apžvalgininkų, su kuriais jis bendrauja, esą yra valstybei pavojingi „vanagai“. Abi informacijos pateko į viešumą, o P. Malakauskas, būdamas priverstas aiškintis, prasitarė visuomet kalbėsiąs ne tik su politikais, bet ir su „sprendimų priėmėjais“, nepaaiškindamas – kas jie tokie.
Čečėnų Maliko ir Cadižat Gatajevų byla, kurią inicijavo ir iki teismų atitempė tas pats VSD, jau smogė ir tarptautiniam Lietuvos prestižui. Mat po visų bylinėjimųsi, tarptautinių organizacijų įsikišimo ir minėtos šeimos prašymo, kad politinį prieglobstį, dėl etninio ir politinio persekiojimo, suteiktų Suomija, paaiškėjo juodo humoro filmą primenantis siužetas: VSD „nacionalinio saugumo svarbos klausimą įžvelgė buitinio konflikto lygio byloje. Suomijoje gyvenanti Rusijos žurnalistė Oksana Čelyševa, nuolat rašanti „čečėniškomis“ temomis, ironiškai pastebėjo, kad „terorizmą ir grėsmę nacionaliniam saugumui Lietuvos VSD įžvelgė tame, jog kažkas kažką mušė lietsargiu per galvą“.
Šiuo metu Teisme yra terorizmu kaltinamos 20 metų klaipėdietės Eglės Kusaitės byla, kurioje nuolat paaiškėja keistų aplinkybių, bylojančių, kad VSD pareigūnai, sekę ir visaip prižiūrėję merginą keletą metų, pagaliau galėjo pasinaudoti vien tam, jog pateisintų kovai su terorizmu skiriamas lėšas bei žmogiškuosius išteklius.
Informaciniai karai ir mėginimas viską nesveikai įslaptinti davė priešingą efektą. VSD, kaip pastebi daugelis ekspertų, buvusių vadovų ir pareigūnų, jau beveik nebėra visai slapta organizacija. Jos vadovų ir pavaldinių tarpusavio kovos, intrigos ir sąskaitos, medžioklės naudojant tarnybinius ginklus, katinų ar šunų šaudymas iš arbaletų, komiški judesiai tarnyboje – visas patenka jei ne į straipsnius, tai bent į po jais rašomus interneto komentarus. Ten minimos VSD darbuotojų pavardės, pareigos ir net automobilių numeriai. Vadinamoji žvalgų bendruomenė yra susiskaldžiusi į priešiškas arba bent tarpusavyje nebendraujančias stovyklas. VSD, bent iki pastarojo vadovo pakeitimo, intensyviai sekė didelę dalį savo buvusių darbuotojų (net ir išėjusių be jokių skandalų ar incidentų) ir neretai trukdydavo įsidarbinti bei imdavosi kitų smulkių gyvenimo trukdžių organizavimo. Dalis darbuotojų į tai atsakydavo vieša ar pusiau vieša kritika ir jiems žinomų VSD veiklos silpnų vietų nutekinimu. Institucija nepasitiki visuomenė. VSD pašnekinta studentė, kuri domisi Islamo religija, nedelsiant pranešė apie tai žiniasklaidai, nes departamento veiklą lydi atitinkama reputacija ir niekas nebenori likimo, panašaus į E. Kusaitės.
JAV kalėjimai
Savo kadencijos pradžioje prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmėsi ieškoti dingsties VSD ir kitų teisėsaugos institucijų vadovybei pakeisti. Pirmojo parlamentinio tyrimo rezultatai nebuvo labai tinkami tikriausiai todėl, kad jo medžiaga skelbė „valstybininkų“ grupuotę ir atitinkamus vadovus nevengiant draugystės su rusiškais pinigais. Prezidentei, kuri santykių su Rusija gerinimą laiko absoliučiu ir vienareikšmiu užsienio politikos prioritetu, o ir su Europa yra linkusi suartėti labiau nei su JAV, tiko susieti šią problemą su antiamerkietiškomis nuotaikomis. Proga tam tapo Europoje išplitę įtarimai, jog JAV Centrinė žvalgybos valdyba dalį talibų teroristų slapta kalino kai kuriose Europos šalyse. Tarp jų buvo minima ir Lietuva.
Daugiausia prezidentės iniciatyva buvo suorganizuotas parlamentinis tyrimas, kuris pačių kalėjimų nerado, tačiau padarė išvadą, kad tokiems egzistuoti valstybėje buvo visos sąlygos, o VSD vadovai veikė neatsiskaitydami politinei valdžiai. Buvo nurodytos galimos patalpos, kur kalėjimas buvo, minimi įtartini lėktuvų skrydžiai, kai prie tų lėktuvų VSD vadovai nieko neprileisdavo. Visur minėtos tos pačios VSD vadovų A. Pociaus, jo pavaduotojo D. Dabašinsko ir dar ankstesnio direktoriaus, vėliau diplomato Mečio Laurinkaus pavardės. Generalinė prokuratūra dabar vykdo ikiteisminį tyrimą dėl šių asmenų galimo piktnaudžiavimo tarnyba.
„Tik vaikas gali nesuprasti, kad kalėjimas buvo“, – prezidentei pritaria buvęs NSGK vadovas A. Matulevičius, dabar vadovaujantis visuomeniniam judėjimui. „Kokia ten privati kompanija investuotų į patalpas Antavilių žirgyne, neva kuriant kažkokį VSD mokymo centrą? Kiek tokių centrų reikia? Panašus stovi ir Palangoje. Pagaliau, svarbiausia yra kitkas – pradėtas ikiteisminis tyrimas Generalinėje prokuratūroje, kuriame figūruoja buvę VSD vadovai – A. Pocius, M. Laurinkus ir D. Dabašinskas“, – pabrėžia jis.
Pasak A. Matulevičiaus, labai keista, kad ligi šiol minėtoje byloje niekam nėra pareikšti įtarimai. „Jei turėtume tikrą prokuratūrą ir būtų drąsos – būtų kitaip. Jei paaiškėtų, kad tuometinis VSD vadovo pavaduotojas D. Dabašinskas gali atvykti prie užsienio lėktuvų, nušalinti muitininkus ir pasieniečius, iškart turi kilti klausimas – kaip tai išvis įmanoma ir ką dar gali šalyje kai kurie pareigūnai?“, - retoriškai klausė jis.
Žurnalistas Aurimas Perednis, labai atidžiai stebėjęs šią istoriją, pastebi, jog viskas susiję su tikėjimo-netikėjimo realybe, kurioje gyvena Lietuvos visuomenės. „Jei manęs paprašytų įvardinti procentais, po visko, ką sužinojom pasakyčiau, jog greičiausiai tos talibų sulaikymo vietos, ar jas vadinsime kalėjimais, buvo. Patalpos buvo, galimybės buvo, neaiškūs skrydžiai irgi buvo. Kas kita, jei lieptų prisiekti ant Biblijos... Čia jau – mačiau-nemačiau, turiu-neturiu klausimas. Galiu tikėti, kad Prezidentė ir kiti garbingi liudytojai nemeluoja, nes tam lyg ir neturi priežasčių, tačiau tokioje iškreiptoje realybėje ir gyvename“, - sako jis.
Lūkesčiai
Pilietinio instituto vadovas Darius Kuolys, į klausimą – ar padaryta kokia nors pažanga per keturis metus, kai VSD veiklą imtasi tirti, sakė didelės jos neįžvelgiąs. „Byla nėra ištirta ligi šiol, o ir kiti ją lydintys aspektai keičiasi lėtai, nors pasikeitė keli institucijos vadovai. Naujasis direktorius G. Grina kažkodėl neatsiribojo nuo ankstesniųjų kolegų palikto įdirbio. Man kyla klausimas – kodėl? Kas jam trukdė institucijos vardu atsiprašyti Lietuvos visuomenės ir V. Pociūno artimųjų už tą šmeižto kampaniją, kurią, žuvus V. Pociūnui, kaip atskleidžia paviešinta tyrimo medžiagos dalis, inicijavo VSD vadovybė? To nepadarydamas G. Grina susitapatina su kitais asmenimis, kurie tuos veiksmus darė ir juos toleravo“, – aiškina jis.
Pasak D. Kuolio, prezidentė D. Grybauskaitė taip pat vargu ar pateisino itin didelius visuomenės lūkesčius šioje srityje. „Matyt prezidentė iš G. Grinos ir savo paskirtų naujų prokuratūros vadovų atitinkamo elgesio nereikalavo“, – spėjo visuomenininkas.
Politikai D. Grybauskaitės, dabartinės parlamentinės daugumos ir naujų teisėsaugos institucijų vadovų veiksmus bei tendencijas vertina skirtingai.
Europos parlamentaras, Liberalų Sąjūdžio atstovas Leonidas Donskis ir dabartinis Seimo NSGK vadovas Arvydas Anušauskas yra apsikeitę kandžiomis replikomis, kuomet seimo narys pasiūlė L. Donskiui „išlipti iš apkasų ir pamatyti, jog frontas seniai nuėjo“. A. Anušauskas teigė, jog L. Donskis ir kiti dabartiniai VSD kritikai jau „šaudo saviškiams į nugaras“, nes situacija neva sparčiai gerėja. L. Donskis, atsakydamas į tai, perspėjo dėl galimų naujų tarptautinių skandalų galimybės bei apibūdino TS-LKD atstovo A. Anušausko poziciją, „kaip smulkaus partinio veikėjo pasisakymus, skirtus TS-LKD vidaus vartojimui“.
Opozicinės Tvarkos ir teisingumo partijos narys, parlamentaras Remigijus Ačas sako norįs žemai nusilenkti prezidentei D. Grybauskaitei. „Gerai, kad padėtis VSD, nors ir labai lėtai, bet keičiasi. Suprantu, kad tai labai jautrus departamentas, kad permainos ten negali vykti greitai“, – džiūgavo jis, kai komentavo naujieną, jog VSD, po 4 metus trukusio išsidirbinėjimo, visgi atnešė į Seimą garsiąsias 12 pažymų. Tiesa, tiek jis, tiek kiti pašnekovai pažymi, jog tose pažymose VSD jau perspėjo užtušuosiantis tai, kas neva yra ypatingai didelė paslaptis.Buvęs NSGK vadovas A. Matulevičius, taip pat sako įžvelgiąs teigiamas tendencijas, bet pabrėžė matantis ir trūkumų. Kaip pavyzdį, jis nurodė situaciją, kuomet V. Pociūno bylą vengusios tirti Generalinės prokuratūros buvęs vadovas Algimantas Valantinas siūlomas į teisėjus.
Kol kas neištirta lieka ir V. Pociūno žūties byla, nors velionio našlė Liudvika Pociūnienė laimėjo net kelis teismus, priversdama atnaujinti tyrimą. Visai neseniai paskelbta, kad bus atliekamas naujas eksperimentas, kurio metu bus aiškinamasi ar V. Pociūnas galėjo iškristi pats.
Belieka taip pat laukti, kol paaiškės, ar dabartinės, itin populiarios šalies vadovės rinkimų kampanijoje nuskambėję žodžiai, jog „nuo kritikos į valstybės pamatų griovimo yra tik vienas žingsnis“, tik atsitiktinai panašūs į minėtos, „valstybininkų“ diegtos „uždarumo kultūros“ postulatus. Prie Prezidentūros į minėjimą žmonės rinksis pirmadienį 12 val.
*****
Vytautas Pociūnas gimė 1957 m. rugsėjį, žuvo 2006 m. rugpjūčio 23 d. Baigė Vilniaus universiteto fizikos fakultetą. Nuo 1992 m. dirbo VSD. Tapo vyresniuoju valstybės patarėju, VSD Ekonominės valdybos viršininku. 2005 m. spalį tapo Lietuvos generalinio konsulato Gardine ministru patarėju. 2007 m. premjero Gedimino Kirkilo teikimu V. Pociūnas apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Po Vytauto Pociūno žūties atlikto parlamentinio tyrimo medžiagos dalis yra paviešinta.
Piliečių Santalka bei M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas šių metų rugpjūčio 23 dieną, pirmadienį, 12 valandą, Simono Daukanto aikštėje Vilniuje kviečia paminėti ketvirtąsias pulkininko Vytauto Pociūno žūties metines.
2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvusio Vytauto Pociūno mirties aplinkybės bei jo pomirtinio šmeižto kampanijos priežastys iki šiol lieka Lietuvos teisėsaugos neištirtos.
Todėl savo valstybei neabejingi piliečiai jau ketvirtą kartą kviečiami susirinkti Vilniaus S. Daukanto aikštėje ir priminti atsakingoms valdžios institucijoms, kad iki galo ištirti pulkininko Vytauto Pociūno žūtį yra Lietuvos garbės reikalas.
Minint ketvirtąsias Vytauto Pociūno žūties metines prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros skambės Veronikos Povilionienės, Kosto Smorigino ir Olego Ditkovskio atliekamos dainos.
