Situacija Rūdninkuose yra sudėtinga, to niekas neneigia. Lietuvoje jau esančius per 2000 nelegalų reikia kažkur padėti ir Rūdninkai tam objektyviai tinkama vieta – visiškai nuošali, lengva saugoti karinė teritorija, jokiu aspektu nepalyginama su Dieveniškėmis.
Nors gyvenantiems kaimynystėje nesinori, bet tą tinkamumą reikia suprasti. Kita vertus, visiškai suprantama ir lengvai nuspėjama, kad jokie Lietuvos gyventojai ir niekur nenorės priimti nelegalų kolonijos savo kaimynystėje. Kodėl turėtume, mąsto žmonės. Todėl protestuojančiųjų elgesys suprantamas ir, svarbiausia, taikus. Ne visi protestai yra teisingi, ne visiems reikalavimams galima pritarti ir juos patenkinti. Bet visada vengtina taikų protestą išvaikyti tokiomis prievartos priemonėmis.
Kitą dieną po įvykio (liepos 27-ąją) nuskambėjo nauja informacija, verčianti abejoti tuo, kas įvyko. Policija ir Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad protestuotojai įsibrovė į saugomą teritoriją ir ten padegė padangas. Jeigu taip, tai akivaizdi agresija, paaiškinanti ir policijos elgesį. Būtent dėl to ši informacija keista. Tokią žinią reikėjo skelbti iš karto, neduodant visuomenei piktintis neproporcingais veiksmais.
Dar keisčiau, kaip galėjo civiliai taip paprastai patekti į poligono teritoriją. Komisaras sako, kad pateko pro kitą pusę, kur tvora pažeidžiama. Jeigu taip, ar taip užtikrintas šios teritorijos saugumas? Nelegalai iš jų „koncentruotų stovyklaviečių“ pabėgo jau bent tris kartus. Ar Rūdninkams numatyti 1500 nelegalų bus patikimai saugomi teritorijoje, kurios „kitoje pusėje tvora pažeidžiama“? Keistą situaciją gerokai paaiškina DELFI kalbintas vietos gyventojas Jaroslavas. Pasak jo, valdžia meluoja – nelegalai apgyvendinami ne poligone (kuris už 7 km nuo gyvenvietės), o buvusioje Vidaus reikalų ministerijos mokykloje, kuri už kilometro nuo gyvenvietės ir toli gražu nėra apsaugota kaip karinis objektas. Jos net tvora kiaura. Kaip vertinti pareigūnų prievartą prieš Lietuvos piliečius tad priklauso nuo to, kuri versija teisinga ir kuo renkamės tikėti šioje situacijoje.
Bet ką daryti, kad būtų gerai, paklausite:
1) Kalbėtis. Iš tiesų valdžia migrantų klausimu to dar nebandė nė viename miestelyje. Niekur nebuvo klausta vietinių pritarimo. Klausta laiku, t.y. prieš paskelbiant sprendimą apie jiems atkeliamus nelegalus. Nes po sprendimo pokalbis jau vyksta tokioje įtampoje, kad nebesusikalbėsi. Panašu, kad Rūdninkuose sprendimas pasiųsti specialias policijos pajėgas priimtas prieš tai jokiems politikams su vietiniais nesikalbėjus. Įprastas valdžios santykis su žmonėmis.
2) Netaikyti dvigubų standartų. Po protestuotojų išvaikymo Rūdninkuose visiems akis bado kontrastas su tuo, kad analogiškos prievartos priemonės nėra naudojamos vaikyti migrantams prie Baltarusijos sienos. Dar labiau akis bado tai, kad analogiškos prievartos priemonės nebuvo naudojamos prieš maištaujančius ir grėsmę keliančius nelegalus jų „koncentruotoje stovyklavietėje“ Verebiejuose, Varėnos rajone. Daugiau jėgos Lietuvai turėtų pirmiausiai pasireikšti prieš išorės priešus, ne prieš savo gyventojus.
3) Nemeluoti. Valdžios atstovų melas buvo pagrindinis (pirmas paminimas) dalykas Dieveniškių gyventojams ir, panašu, jog visur kitur. Meluojama apie nelegalų atkėlimo terminus, apie jų apsaugos patikimumą. Dabar, jei tikėti Rūdninkų gyventojais, meluota ir apie tikrąją apgyvendinimo vietą, kuri visai ne karinis poligonas, ne tokia nuošali ir ne tokia saugi. Melas žlugdo pasitikėjimą ir labai trukdo pirmajam punktui – kalbėtis.
4) Turėti sprendimą. Šiandien nelegalai miesteliams dalinami be jokio vykstančios krizės sprendimo, nes nėra jokio pagrindo tikėtis, kad šis srautas sustos (ne mūsų valioje) ar kad Lietuva jį stabdys jėga (visiškai mūsų valioje). Niekas nenori priimti nelegalų neribotam laikui ir nematydami jokios prasmės, nes jos ir nėra – jeigu migrantų tik daugės, tai auka priimti juos kaimynystėje galiausiai nieko neduoda. Bus tiesiog daug beprasmių aukų. Nelegalus priimti kaimynystėje galima svarstyti tada, kai žinai, kad jų nebedaugėja, t.y. kad valstybė jų nebeįsileidžia. Kol šio akivaizdžiai būtino sprendimo nėra, kiekvieno vienkiemio priešiškumas suprantamas ir bent iš dalies pagrįstas.
5) Nekurti priešų. Visa valdžia nuo konservatorių iki laisviečių po vietos bendruomenių protestų prieš nelegalų atkeldinimą pradėjo kalbėti apie neva neautentiškus, o kažkokių jėgų sukurstytus fiktyvius protestus, „operacijas“ ir net „veikimą prieš valstybę“.
Konservatoriams sunku suprasti, kad nei vyriausybė, nei juo labiau jų partija nėra valstybė. Patys pareigūnai, turintys vykdyti jų nepamatuotus įsakymus vietiniams pasakojasi esantys ant nebeapsikentimo ribos. Taip pat konservatoriams sunku suprasti, kad kiekvienas toks leptelėjimas apie savo piliečius kaip priešus, kaip nupirktus, kaip antivalstybinius degina socialinį kontraktą, naikina pasitikėjimą valdžia, priešingai, augina susvetimėjimą ir priešiškumą.
6) Veikti laiku. Ne tik užsienio politikoje, bet ir tokiose įtampos situacijose diletantizmas varo į neviltį. Turbūt ir nieko apie politiką nenusimanantys žmonės nesunkiai pasakytų, kad gyventojų pasipriešinimas (čia ir visur kitur, kur bus keliami nelegalai) yra tikėtinas. Jėgos panaudojimas pasitelktas keliui į poligoną atlaisvinti. Nepalyginamai efektyviau ir taikiau būtų buvę pirmiau nei gyventojai blokavo kelią patiems pareigūnams užimti pozicijas ir užtikrinti pravažiavimą iki poligono.
Nėra abejonių, kad tai sudarytų mažiau sąlygų smurtiniams susidūrimams. Lygiai taip pat prie smurto buvo privesta 2009 metų sausį, kai susirinkusi pagrįstai agresyvi minia nebuvo stabdoma, prileista itin arti Seimo, o galiausiai itin grubiai išvaikyta kaip grėsmė. Kodėl tokios krizinės situacijos kuriamos? Dėl tos pačios priežasties, kodėl Landsbergiui nepasiseka vizitas Irake.
Visgi svarbiausias klausimas – kur dėti migrantus. Net jeigu valdžia sustabdys invaziją ir pradės jėga vaikyti nelegalus (ko kol kas nežada, priešingai), jau dabar Lietuvoje yra esamos valdžios blogo valdymo pasekmės – per 2000 nelegalų. Juos objektyviai reikia kažkur padėti. Padėti, galimai, šešiems mėnesiams, nes juk dėl tokio laiko nelaisvėje sutarta Seimo neeilinės sesijos metu. Yra sprendimai kaip Lukiškės, kiti kalėjimai, tačiau juos siūlantys turbūt ir patys nelabai tiki, kad valdžia išdrįs tą padaryti. Realūs sprendimai yra, mano galva, trys:
1) Apgyvendinti jau esamus nelegalus kuo nuošalesnėse ir kuo geriau saugomose vietose. Kad ir kaip gaila Rūdninkų gyventojų, poligonas yra kaip tik tokia vieta. Einant šiuo keliu, būtina kuo skubiau perkelti visus gyvenvietėse laikomus nelegalus į nuošalias ir gerai saugomas vietas. Pagaliau, toks buvo ir ministrės pažadas. Šis sprendimas yra patraukliausias valdžiai, nors visiškai netvarus ir mažiausiai pageidautinas. Realiausia, kad jį ir turėsime pakęsti, bet galime jį pakęsti tik tuo atveju, jeigu bus sprendimas nebeįsileisti daugiau nelegalų.
2) Praleisti migrantus eiti, kur jie nori, nes dauguma jų ir nenori likti Lietuvoje. Tai būtų ES solidarumo išdavystė, nors per 2015 metais kilusią ES migrantų krizę Viduržemio jūros šalys tą darė ir niekas jų dėl to negalėjo kaltinti, nes vėlgi – srautas yra nepakeliamas ir nei jos galėjo susitvarkyti tada, nei mes galime susitvarkyti dabar. Bandome būti pirmūnais savo piliečių sąskaita. Visgi ir šio sprendimo valdžia nesirinks, jis objektyviai labai blogai atrodytų tarptautinėje erdvėje. Ir jis turi bent kokią prasmę, tik jeigu jėga neįsileidžiame daugiau nelegalų į Lietuvą.
3) Perleisti nelegalus pasirinktai trečiojo pasaulio šaliai, kurioje nevyksta karas ir kuri sutiktų juos priimti. Tokį veiksmą būtinai paviešinti pasaulyje. Būtent šį sprendimą visiškai palaikau ir manau esant perspektyviausiu realiu keliu atsikratyti problemos. Italija ne vieną kartą sudarė perkėlimo susitarimus su Libija ir kitomis Šiaurės Afrikos šalimis, tiesiog sumokėdamos joms už prieglobsčio prašančių nelegalų pasiėmimą. Kadangi niekas neturi teisės kaip restorano meniu rinktis iš visų pasaulio šalių, kur gauti prieglobstį, tokie „prieglobsčio prašytojai“ ramiai gali būti perduodami pasirūpinti kitai šaliai.
Vėlgi, tai ne kažkokia inovacija, Italija (galimai ir kitos šalys) tai jau darė ir darė sėkmingai, jokių tarptautinių teismų dėl to tikrai nesulaukė, nors kritikos, žinoma, buvo.
Raskime šalis, kurios sutiktų už protingą sumą priimti ir pasirūpinti Lietuvoje jau esančiais nelegalais. Ta suma neturėtų viršyti nelegalo laikymo Lietuvoje kaštų. O nelegalų laikymas Lietuvoje kainuos ir kainuos daug. Atsakingos institucijos turėtų suskaičiuoti tuos idealiu atveju ES skiriamus pinigus ir verčiau skirti juos šių žmonių išsiuntimui iš Lietuvos. Visam laikui. Ir žinoma, nebepriimti daugiau nelegalų. Galėdamas spręsti vienareikšmiškai rinkčiausi šį trečiąjį kelią ir rekomenduoju jį Lietuvos valdantiesiems.
Juk galiausiai visų protestuojančių miestelių ir visos Lietuvos ilgalaikis interesas yra, kad Lietuvoje jokiu būdu neliktų gyventi didesnio kiekio svetimos kultūros ir svetimų elgesio normų žmonių.
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas.
Įrašas yra autoriaus asmeninė nuomonė.
