V. Landsbergio-Žemkalnio piešinys „Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos bandymas“ sukurtas 1949 metais, kai autorius gyveno Australijoje.
Tuo metu tušu pieštas K. Šimonio Vilniaus pilių atvaizdas su centre esančiais valdovų rūmais sukurtas apie 1925 metus, jis yra iš ciklo „Kauno ir Vilniaus senamiesčiai“.
Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas sako, kad originalūs XX amžiaus pirmoje pusėje sukurti Valdovų rūmų atvaizdai užpildo trūkstamas grandis nepertraukiamoje žmonių atminties grandinėje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų įvaizdis buvo ir išliko gyvas tautinės savimonės simbolis.
Kaip pranešė Valdovų rūmai, šiuos paveikslus V. Landsbergis rado tvarkydamas tėvo archyvą, jis teigė žinojęs apie šiuos darbus ir jau anksčiau planavęs juos padovanoti muziejui, tačiau ilgai užtruko archyvo peržiūra ir tvarkymas.
Pasak V. Landsbergio, Valdovų rūmų muziejus yra tinkamiausia vieta, kur šie kūriniai turėtų būti saugomi ir rodomi. Archyve ar bibliotekoje jie nugultų į saugyklas, o muziejuje jais galės nuolat gėrėtis lankytojai.
V. Landsbergis teigia, kad jo tėvas atsiminimuose yra aprašęs kuriozinę situaciją, kaip įsigijo K. Šimonio ciklą „Kauno ir Vilniaus senamiesčiai“.
„Užsukęs į prieškariu Kaune surengtą parodą mano tėvas pamatė, kad centre stovi dailininkas ir su kažkuo ginčijasi. Priėjęs suprato, kad Kauno burmistras Jonas Vileišis nesutinka Kaziui Šimoniui mokėti už darbų ciklą tiek, kiek šis prašo. Autorius skundėsi, kad pats įrėmino darbus, o burmistras piešinius nori pirkti tik už įrėminimui išleistos sumos kainą. Tuo metu priėjo mano tėvas ir išrašė čekį, nusipirko visą ciklą“, – pranešime cituojamas V. Landsbergis.
Pasak jo, tėvas atsiminimuose rašė, kad Kauno burmistras tada supyko, jog V. Landsbergis-Žemkalnis nupirko visą K. Šimonio tušu pieštą ciklą.
Anot Valdovų rūmų, K. Šimonio piešinys labai artimas Vilniaus dailininko Ivano Trutnevo (1827-1912) Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Aukštutinės pilies griuvėsių atvaizdui, kuris 1874 metais buvo paskelbtas Pompėjaus Batiuškovo (1811–1892) ideologizuotame albume „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“.
Šis leidinys buvo plačiai žinomas ir tarpukario Lietuvoje, ir to meto lietuvių išeivijoje JAV. Maždaug 1920 metais identišką Vilniaus pilių su Valdovų rūmais motyvą savo patriotiniame plakate panaudojo ir Augustinas Laukžemis.
Tuo metu V. Landsbergio-Žemkalnio darbas, anot jo sūnaus, gimė iš meilės, svajojant apie Vilnių.
Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko teigimu, abu prof. V. Landsbergio dovanoti kūriniai atsidurs nuolatinėje ekspozicijoje – I maršrute, pristatančiame Valdovų rūmų archeologinį paveldą, istorinę ir architektūrinę raidą.
„Kazio Šimonio ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio darbai mums labai svarbūs, nes užpildo XX a. pirmosios pusės ir šio šimtmečio vidurio Valdovų rūmų atvaizdų chronologinę spragą. Atrodė, kad tarp Juozo Kamarausko ir Napalio Kitkausko yra kelių dešimtmečių tarpas, kai Valdovų rūmai nebebuvo prisimenami, nebuvo piešiami, nepuoselėtos jų prikėlimo idėjos. Dovanoti darbai paneigia įvairius išvedžiojimus, kad bent jau kai kuriais momentais Valdovų rūmų idėja nebuvo svarbi, pamiršta“, – teigė muziejaus vadovas.
