Apie tai TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjo politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris.
Šiomis dienomis nuskambėjo skambus prezidento patarėjos pasisakymas – esą Vyriausybė ėmėsi veiksmų dėl migrantų tik po aiškaus pokalbio su Nausėda. Iš karto sureagavo premjerė Šimonytė, kuri sakė, kad bando prisiminti tą aiškų pokalbį. NSGK pirmininkas rėžė dar labiau – esą buvo truputėlį kitaip ir Prezidentūra kaip tik davė suprasti, kad ji vetuotų nuosprendį dėl apgręžimo. Prezidentūra išplatino pasipiktinimą, kad paskleistas melas. Tai kas čia darosi?
Gal kalbėkime ne apie tai, kas meluoja, kas nemeluoja. Aš gal pasakysiu, kuo labiau tikiu. Tai šiuo atveju labiau tikiu valdančiaisiais, nes aš, lygiai kaip ir jie, prisimenu viešą prezidento ir Prezidentūros kritiką net ir tiems įstatymams, kurie Seime buvo taisomi skubos tvarka <...> Tada Prezidentūra kritikavo ne tik tas įstatymo pataisas, bet ir planus statyti sieną.
Prisimenant tai, dabar man yra tikrai labai sunku patikėti, kad prezidentas būtų buvęs dar ryžtingesnis, dar didesnis vanagas ir sakalas už pačius valdančiuosius, tūpčiojančius ir nedrįstančius tų migrantų apgręžinėti.
Man visa tai skamba neįtikinamai, man visa tai skamba kaip pigus papolitikavimas. Tik dar pridėčiau nuo savęs, kad tragikomiškai atrodo abi šio ginčo pusės, vien dėl ministrės Bilotaitės pasakymo, kad Prezidentūra trokšta pasišildyti šlovės spinduliuose. Atsiprašau – kokios šlovės? Ką mes nugalėjome? Iš kur ta šlovė? Baikim juokinti ir Lietuvą, ir pasaulį tokiais pareiškimais.
Kaip tada vertinti tą situaciją?
Prezidentūra, matyt, ir valdantiesiems, ir visuomenei siunčia signalą, kad ji pasitinka naująjį politinį rudens audrų sezoną ne mažiau karingai nusiteikusi nei anksčiau. Čia toks atviras, demonstratyvus iššūkis, antausis – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ne tik Vyriausybei, bet ir visai valdančiai daugumai.
Antra, čia konkrečiai bandoma pasakyti, kad jei ne prezidentas, tai valdantieji nebūtų žinoję, kuriuo kampu prie tos krizės prieiti. Ir trečia, visiškai neatmestina, kad ir patarėja, kuri pastaruoju metu gauna vis daugiau tikros, o galbūt ir jos pačios įsivaizduojamos ir norimos politinės galios, galėjo aštresniu kampu pasukti liežuvį negu tai buvo derinta su prezidentu.
Tai yra ne pirmas kartas, kai ji pasisako aštriau. Kaip žiūrėti į jos tokius išėjimus?
Šituo požiūriu ji nelabai išsiskiria iš bendro politinio Prezidentūros konteksto. Pats prezidentas, desperatiškai siekdamas tapti kuo svarbesne politine figūra, matyt, savo pavyzdžiu užkrečia ir savo patarėjus, savo komandos narius. Jie dažnai užmiršta, kad viso labo yra patarėjai ir mėgina dalinti įsakymus ar nurodymus ministrams, įsivaizduoja, kad jie yra tokios pačios lygiavertės figūros kaip tautos rinkti valdantieji politikai.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
