Ekonomikos krizė konkrečiam žmogui baigiasi ne tada, kai pradeda augti valstybės bendrasis vidaus produktas (BVP), o tada, kai jis gali susirasti tinkamą darbą ir nesibaiminti dėl ateities.
Ne tik kritikuoja, bet ir teikia pasiūlymus
Šią savaitę premjeras netikėtai pakeitė savo nuomonę apie jo vadovaujamos Vyriausybės sėkmės istoriją ir pripažino, kad valstybė iš krizės dugno dar nepajudėjo. Tiesa, tai padaryta tik Seimo opozicijai pasiūlius padidinti pensijas. Vyriausybės vadovui beliko nuleisti galvą ir prisipažinti, kad jo vadovaujamai komandai dirbti nesiseka. Tačiau premjeras nutylėjo, kad, neatsisakant tik biudžeto pajamų mažinimu grindžiamo valstybės valdymo, ekonomikos atsigavimą pajaustume tik po 3–5 metų. Nors trečią ketvirtį Lietuvoje BVP šiek tiek paaugo (per metus 0,6 proc.), tačiau nepriklausomi ekonomistai sako, kad šis nežymus ūgtelėjimas negali sumažinti ar nors stabilizuoti nedarbo. Ekonomistų skaičiavimais, nedarbą stabilizuotume tik tada, kai šalies BVP pasiektų 5,3 proc. augimą, o tokie rezultatai Lietuvai prognozuojami tik po kelerių metų. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis dvejus metus beldžiasi su ekonomikos gaivinimo pasiūlymais į Vyriausybės duris, tačiau atsimuša kaip į sieną. Kantrybę praradęs žinomas ekonomistas pastaruoju metu Vyriausybę viešai kritikuoja be gailesčio. Tačiau ne tik kritikuoja, bet ir teikia racionalius pasiūlymus. R.Kuodžio pasiūlymai gaivinti ekonomiką yra labai svarbūs dabar, kai Vyriausybė net putodama giriasi eksporto augimu. Daug yra apsvaigintų šia pasaka. Ekonomisto nuomone, toks pasitikėjimas gali labai brangiai kainuoti. „Ekonomikos augimas pasitikint tik eksportu? O kas šiandien galėtų pasakyti, kiek ilgai jis truks? Neužmirškime ir apie antrosios krizės bangos galimybę, kuri gali sukelti išsivysčiusių valstybių bankrotus, juk jau šiandien žinome, kad kai kurioms šalims nebepavyks stabilizuoti valstybės skolos savo jėgomis“, – įspėja R.Kuodis.
Vien tik eksportu pasitikėti negalima
Apie ekonominės padėties stabilizavimą galėtume kalbėti tik tokiu atveju, jeigu nominalus ekonomikos augimas būtų spartesnis nei palūkanų už paimtas paskolas augimas. Valstybės, kurios moka didesnes palūkanas nei auga ekonomika, negali kalbėti apie atsigavimą. O kol kas taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Lietuvos eksporto rinkų. Taigi kyla rizika, kad atėjus naujai gyventojų pesimizmo bangai eksportas staiga sustos. Tačiau Vyriausybė neatsižada skatinti eksporto net susiklosčius minėtoms aplinkybėms. „Tokiu metu dar labiau skatinti eksportą yra pražūtinga. Nujautę sunkumus, žmonės dar labiau pradėtų taupyti juodai dienai, todėl konkurencija siūlant mažesnes kainas būtų beprasmiška“, – sako R.Kuodis. Kokia išeitis? Ekonomistas siūlo galimybę, kurią Vyriausybė atmetė prieš dvejus metus. Ji šiek tiek pasikeitė, bet esmė išliko.
Instrumentas valstybei gaivinti
„Šia prasme Lietuva yra laiminga šalis, nes mes turime labai daug darbų vidaus rinkoje, kurie valstybei gali duoti didelę grąžą ir kurie realiai galėtų paskatinti mūsų ekonomiką. Žinoma, tokiais darbais reikėjo užsiimti jau 2009-ųjų pradžioje, tačiau ne vėlu jų imtis ir dabar. Pirmiausia sugrįžti prie gyvenamųjų namų renovacijos, tačiau ne gyventojų, kaip siūlo valdžia, bet tik valstybės lėšomis“, – sako R.Kuodis. Ekonomistas stebisi, kad šį pasiūlymą išgirdę Vyriausybės nariai pradeda aiškinti, jog Vyriausybė ir taip kritikuojama dėl prasiskolinimo. Iš esmės dėl tokio ministrų požiūrio šis projektas ir sužlugo. „Kai girdžiu tokius aiškinimus, sau galvoju ir visiems sakau, kad Lietuva, skirtingai nei kitos ES šalys, turi vieną labai didelį rezervą ekonomikai gaivinti – mes dar neturėjome, tačiau turime vilčių kada nors turėti tikrai kompetentingą ir ekonomiką išmanančią valdžią. Šis instrumentas valstybei būtų labai reikalingas“, – ironiškai sako R.Kuodis.
Gelbėjimosi planas nesuveikė
Su ekonomikos krize susidūrusi Vyriausybė pasirinko prasčiausią ir ilgiausią krizės įveikimo kelią. Valdžia pabandė valdyti ekonomiką stabilizuodama biudžetininkų pajamas. Tarkime, valstybė pasiskolina kelis milijardus litų ir atlyginimais išdalija juos biudžetininkams. Ką šie daro? Jie suvokia, kad ekonominė padėtis yra labai sudėtinga, todėl kaip įmanydami bando taupyti. Sunku net patikėti, bet kai kurie namų ūkiai per pastaruosius metus sugebėdavo sutaupyti net 20–25 proc. atlyginimo. Štai kodėl fi ziniai asmenys bankų sąskaitose sukaupė per 26 mlrd. Lt. „Tačiau bankai šių pinigų verslui neskolino, jie iškeliavo į Švediją. Štai taip ir baigėsi Vyriausybės pasiskolintų lėšų kelionė. Gelbėjimosi planas nesuveikė. Iš esmės – jokios naudos ekonomikai“, – daro išvadą R.Kuodis. Dar labiau smukus ekonomikai pradėjo augti nedarbas ir emigracija. Tik per pastaruosius metus Lietuvą paliko daugiau nei 100 tūkst. darbingų šalies piliečių. Praradome ne tik žmones, bet ir galimybę iš jų surinkti mokesčius į valstybės iždą bei į sunkią padėtį patekusią „Sodrą“. R.Kuodis įsitikinęs, kad šiuos žmones buvo įmanoma išlaikyti Lietuvoje. Deja, ši Vyriausybė to padaryti nesugebėjo.
Taupyti niekada nevėlu
Kuo paremtas R.Kuodžio siūlomas vidaus rinkos gaivinimo ir nedarbo mažinimo planas? „Valstybėms, kurios suvokia, kad eksportas dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių gali kristi labai staigiai, reikia užsiimti vidaus rinkos gelbėjimu. Renovacija – darbui imlus projektas, vidaus rinkoje galėtume įdarbinti labai daug žmonių. Be to, galėtume skatinti naudoti daugiau vietinių medžiagų ir apskritai daug ką pasigaminti patys. Naudos gautų ne tik statybininkai, bet ir transporto sektorius bei įvairias paslaugas siūlančios įmonės. Taigi kiekvienas šiai investicijai skirtas litas būtų išleistas tikslingai, sukuriant pridedamąją vertę, žmonės uždirbtų pinigų“, – aiškina R.Kuodis. Tačiau ar skolindamiesi neįklimpsime dar giliau? Ar palūkanos už paskolą nesuvalgys naudos, gautos sutaupius dujas, kai būstai bus renovuoti? „Remiantis skaičiavimais, vidutiniškai vienam namui renovuoti prireiktų apie 1 mln. Lt. Tarkime, pradėtume nuo 1 000 namų renovavimo – iš viso reikėtų pasiskolinti 1 mlrd. Lt. Tačiau šiam darbui atlikti sukurtume apie 50 tūkst. darbo vietų. Be to, net 40 proc. investuotų lėšų mokesčiais sugrįžtų į biudžetą. Štai ir pasvarstykime. Iš esmės renovacijai atlikti panaudotume pinigus, kuriuos kitu atveju turėtume už tiekiamas dujas sumokėti „Gazpromui“, – sako R.Kuodis. Tačiau iniciatyvos turi imtis valstybė, nes patiems žmonėms šiam reikalui skirti pinigus neapsimoka, jie nesutaupytų tiek lėšų, kiek skirtų renovacijai. O valstybė galėtų gauti naudos.
Skatinkime vartojimą vidaus rinkoje
Prof. Mečislovas Rondomanskas, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas
Nepritariu peršamai nuomonei, kad remdamasi tik eksportu Lietuva gali išbristi iš ekonomikos krizės. Jeigu neskatinsime vidaus vartojimo, tai labai ilgai vargsime, nepavyks sumažinti nedarbo, nepagrės ir žmonių lūkesčiai. Reikia įgyvendinti projektus, kurie skatintų vartojimą vidaus rinkoje. Jeigu Vyriausybė neišgirs protingų patarimų, tai ir liksime tarp skurdžiausių ES valstybių.
Reikia mažinti nedarbą
Valdas Klimantavičius, banko „Snoras“
Verslo klientų departamento direktorius Nepatarčiau svaigti pirmaisiais menkais ekonomikos atsigavimo požymiais. Reikia jau dabar galvoti apie eksporto alternatyvas ir nebūti pasyviems daromų klaidų stebėtojams. Būstų renovavimas būtų puiki alternatyva, kuri pritrauktų daug darbo jėgos, pramonės ir paslaugų sektorių. Štai pastaruoju metu Vyriausybė daug kalba apie aukštųjų technologijų skatinimą, net apie dalyvavimą kosmoso programose. O gal šiuo metu mums reikia eiti kitu keliu – paprasčiausia rasti daug darbo jėgos reikalaujančių ūkio šakų, kurios kuria ne pačią didžiausią pridedamąją vertę, bet padeda mažinti nedarbą. Štai ir pasvarstykime – ar tie protingi, aukštai sėdintys žmonės nedaro naivių klaidų? Žinokime, kad didžiausios klaidos, kvailiausi žmonijos sprendimai priimami rimta veido išraiška.
Parama verslui ar atvirkščiai?
Vytautas Jokužis, UAB „Elinta“ direktorius
Mano vadovaujama bendrovė parama verslui naudojasi, nors kartais kyla klausimas – ar tai parama verslui, ar verslo parama valstybei. Neretai parama labai sunkiai administruojama, mums, aukštųjų technologijų verslininkams, sunku bendrauti su biurokratais, pildyti šūsnis dokumentų. Mums lengviau atlikti konkrečius darbus. Štai mes suradome galimybių dirbti ir krizės metu – šįmet priėmėme į darbą net 10 naujų inžinierių. Iš mūsų įmonės neemigravo nė vienas darbuotojas.
Albinas Čaplikas
