Panevėžio apygardos teismas už tai, kad dar 2006 metais buvo susiruošę išvežti ir parduoti į sekso vergiją nepilnametę, nuteisė tris biržiečius. Jonas Juozėnas (51 m., teistas už vagystę) ir Marius Šileika (28 m., teistas Norvegijoje) už grotų pasiųsti ketveriems metams, o trečiajam – Vygintui Dzindzeletai (24 m.), nusikaltimo darymo metu neturėjusiam 18 metų, skirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę teismas atidėjo vieneriems metams, paskirdamas auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir elgesio apribojimą 10 mėnesių, uždraudžiant keisti gyvenamąją vietą be probacijos tarnybos žinios.
Atnaujino tyrimą
Prieš porą metų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro (AVPK ONTB) kriminalistai, bendraudami su „Carito“ socialinėmis darbuotojomis, kurios globoja nukentėjusias nuo prekybos žmonėmis aukas, sužinojo apie nepilnametę, kurią dar 2006 metais buvo ketinta parduoti prievartiniam darbui į Jungtinę Karalystę ir pasipelnyti iš prostitucijos. Pasikalbėję su nukentėjusiąja, pareigūnai sužinojo, kad jos skriaudikai vis dar vaikšto laisvėje – jiems nė plaukas nuo galvos nenukrito! O tuo tarpu nukentėjusioji iki šiol vartoja vaistus ir dar laikas nuo laiko jai pagrasinama, kad šioji niekam nieko nepasakotų, nes blogai baigs…
Atsivertę kitų tarnybų pradėtą, nebaigtą tirti ir nutrauktą bylą, ONTB pareigūnai pamatė, kad joje daug neatliktų veiksmų, neišsiaiškinta daug aplinkybių, neatsakyta į daugybę klausimų, todėl ėmėsi darbo.
Nepilnametis „verbuotojas“
Ikiteisminio tyrimo metu ir paaiškėjo, kaip biržiečiai, norėdami pasipelnyti, susuko galvą nepilnametei ir bandė išvežti ją į užsienį.
Prekeiviai žmonėmis savo aukas verbuoja pagal tipinį modelį. Paprastai pasirenkama mergina iš labai skurdžiai besiverčiančios arba girtaujančios šeimos – šeimos, kurios nariai nesuvoks, kas darosi arba tiesiog nekreips dėmesio, kad dingo jų dukra. Be to nusižiūrėta auka neretai turi lengvą protinę negalią, yra nestabilios psichikos, patikli ir pan., todėl ją lengva įtikinti ir apgauti.
Taigi, Veronika (vardas pakeistas – aut. past.) irgi augo šeimoje, kur skurdas badė akis. Ją ir brolius augino motina, o pagrindinis šeimos pajamų šaltinis – tik gaunamos pašalpos, kurios sudarydavo 300-400 litų per mėnesį. Su vienu iš Veronikos brolių pabendraudavo tuo metu dar nepilnametis V. Dzindzeleta, kuriam ir teko merginos „verbuotojo“ vaidmuo.
Vaikinukas ėmė kalbinti Veroniką važiuoti į Jungtinę Karalystę: girdi, ten ji galėtų dirbti valytoja ar padavėja, nereikėtų sėdėti motinai ant sprando. Patikli paauglė pasiūlymu susigundė ir niekam nieko nesakiusi kartu su V. Dzindzeleta nuėjo susitikti su dar vienu „geradariu“ – J. Juozėnu.
Apgyvendino už grotų
Šis, įvertinęs „prekę“, parsivedė ją į savo butą, kuriame gyveno su drauge Juste. Iš Veronikos tuoj pat buvo paimta asmens tapatybės kortelė – ji neva reikalinga perkant bilietus į užsienį. Mergina jautėsi tarsi laisva, tačiau nuolat buvo prižiūrima: durys užrakintos, ant langų grotos, o jei namuose nebūdavo šeimininko, tai būsimąją „valytoją“ prižiūrėdavo J. Juozėno draugė. Vieną vakarą mergina išgirdo, kaip šis skambina kažkokiam draugui (M. Šileikai – aut. past.) ir iš pokalbio suprato, kad jai teks dirbti ne padavėja ar valytoja, o prostitute. Išsigandusi Veronika išprašė iš J. Juozėno draugės telefoną ir pabandė paskambinti savo draugui Artūrui. Tačiau tespėjo pasakyti, kad yra užrakinta ir ryšys nutrūko, nes Justė atėmė iš jos telefono aparatą.
Supratęs, kad paauglė žino, kokį darbą dirbs, J. Juozėnas pasikvietė keletą draugų bei M. Šileiką ir „parodė“ Veronikai „darbo specifiką“ – visi jie paeiliui merginą žagino ir prievartavo, už nepaklusnumą mušdami ir vis pagrasindami užmušią, jei ši nors cyptels.
Kitą dieną visai sugniuždytą merginą M. Šileika nusivežė į Panevėžį pas savo draugę Vaidą. Abu jie nutarė, jog „prekei“ reikia „suteikti geresnį vaizdą“, tad nuvedė Veroniką į kirpyklą, kur jai nukirpo ir nudažė plaukus. Po to, Vaida aprengė ją seksualiais drabužiais ir, nuvežę kažkur prie garažų, surengė „fotosesiją“. Praėjus maždaug savaitei nuo išėjimo iš namų Veronika buvo įsodinta į autobusiuką, kuris vežė žmones į Angliją. M. Šileika dar įdavė 20 litų ir pranešė, kad užsienyje ją pasitiks jo draugas.
Įdomu tai, kad autobusą vairavusiam Nerijui P. buvo įduotas Veronikos pasas ir šiam nekilo jokių įtarimų, kad merginai gresia pavojus. Užtat įtarimų kilo Kalvarijos pasienio poste dirbusiems pasieniečiams – po patikros jie merginą išlaipino.
Grįžo drebėdama
Motina Veronikos pasigedo maždaug po keturių dienų, kai norint gauti pašalpą, prireikė pažymos, jog dukra mokosi. Paskambinusi į mokyklą, motina nustebo išgirdusi, kad dukters mokykloje niekas nematė jau keletą dienų. Susirūpinusi moteris iš karto kreipėsi į policijos pareigūnus – mat niekada nebuvo buvę, kad dukra kažkur dingtų ar šlaistytųsi su neaiškiomis kompanijomis. Į paauglės paiešką įsijungė ne tik namiškiai ir policijos pareigūnai, bet ir Veronikos draugas Artūras, kuris gavęs neaiškią žinutę, nuskubėjo į Veronikos namus. Maždaug po 10 parų vietos vaikų teisių apsaugos tarnybos ir socialiniai darbuotojai gavo pranešimą, jog Veronika sulaikyta pasienyje. Pastarosios paauglę ir parvežė namo.
Motina apstulbo pamačiusi savo dukterį – ne tik dėlto, kaip ji buvo apsirengusi ir apkirpta, bet ir dėl šios psichologinės būsenos. Dukra nieko nenorėjo pasakoti, drebėjo ir be perstojo verkė, krūpčiojo nuo kiekvieno garso, bijojo net kelti koją iš namų.
Tikino esą nekalti
Kai byla pasiekė teismą, nei vienas iš trijų, sėdusių į kaltinamųjų suolą, savo kaltės nepripažino. V. Dzendzeleta aiškino, kad, girdi, jį apklaususi tyrėja liepusi jam prisipažinti, užtai žadėjusi paleisti iš areštinės; kitas pareigūnas neva jam liepęs „skandinti Šileiką“, nes, kadangi jis nepilnametis, tai byla jam bus nutraukta. O be to Veronika pati norėjusi važiuoti, girdi, galėjusi pabėgti, kai sužinojo, kokį darbą dirbs ir pan.
J. Juozėnas irgi aiškino, kad mergina, girdi, paprašiusi pas jį pagyventi, nes neva susipykusi su motina, nesutarianti su patėviu. Girdi, norėdamas merginai padėti, klausinėjęs M. Šileikos, ar šis nežinąs kokio darbo jaunai merginai – mat žinojęs, jog pastarasis dirbęs Norvegijoje, turi pažinčių. Nieko nežinąs ir apie tai, kad kas nors jo bute Veroniką būtų prievartavęs. Buvo savaitgalį su drauge išvykęs į savo sodybą, palikęs Veroniką vieną, o kai grįžo, tai jautęs bute rūkalų ir alkoholio kvapą – matyt jaunoji panelė „balių kėlusi“... Girdi, visa istorija kilo todėl, kad mergina ir jos motina nori gauti iš jo pinigų.
M. Šileika irgi tvirtino nieko nežinąs: jokios kelionės niekam neorganizavęs, nieko neketinęs išvežti į Jungtinę Karalystę ir parduoti. Na, padarė malonumą mergaitei, pragražino, kad geriau atrodytų ir tiek. Daugiau tai nieko neprisimenąs – kur gi – tiek metų praėjo...
Rėmėsi įrodymais
Tačiau kriminalistai ir bylą kontroliuojanti prokurorė buvo ne iš kelmo spirti – ne vieną panašią bylą jau buvo išlukštenę, tad įrodymus rinko labai kruopščiai. Jiems padėjo ir patys kaltinamieji, painiodamiesi ir keisdami parodymus, bandydami išsisukti ir bemeluodami, netyčia ir visą teisybę išklodami. Tad teismas akcentavo: „Ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, matyti, kad kaltinamieji J. Juozėnas, V. Dzindzeleta ir M. Šileika, veikdami organizuotai, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti ir parduoti Veroniką darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje bei pelnytis iš jos prostitucijos, kiekvienam atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodami nukentėjusios pažeidžiamumu, taip pat apgaule verbavo, gabeno nukentėjusiąją Veroniką, todėl atsižvelgiant į visas aplinkybes pripažįstama, kad kaltinamųjų veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį (Prekyba žmonėmis)“.
Be paskirtųjų bausmių, kurias nuteistieji dar gali apskųsti aukštesniąjai instancijai, teismas taip pat priteisė atlyginti merginai patirtą moralinę žalą: solidariai M. Šileika, J. Juozėnas ir V. Dzindzeleta privalės sumokėti Veronikai 15 000 litų.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
