Vyrą praradusi kelmiškė kaltina medikus

Ba­lan­džio pra­džio­je Kel­mė­je mi­rė To­mas Bur­ba. Naš­lė li­ku­si Lai­ma Bur­bie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog, lai­ku su­tei­kus pa­gal­bą, vy­ras bū­tų iš­gy­ve­nęs. Me­di­kai tvir­ti­na pa­da­rę vis­ką, kas jų va­lio­je.

Skau­du­lys

Į re­dak­ci­ją atė­ju­si Lai­ma Bur­bie­nė rau­do­jo pra­ra­du­si sa­vo gy­ve­ni­mo žmo­gų, sa­vo mo­ky­to­ją, sa­vo už­ta­rė­ją.

Mo­te­ris de­ta­liai pa­sa­ko­jo ba­lan­džio penk­to­sios įvy­kius. Iš ry­to su vy­ru va­žia­vę į Šiau­lius. Prieš Ve­ly­kas rei­kė­ję šio to nu­si­pirk­ti. Grį­žę pa­val­gė pie­tus ir iš­va­žia­vo į tė­vų kai­my­no lai­do­tu­ves.

Va­ka­rop su­grį­žę na­mo. Vy­ras ga­ra­že tvar­kęs sa­vo spi­nin­gus, meš­ke­res. Pas­kui žiū­rė­jęs te­le­vi­zo­rių ir pa­si­ju­tęs blo­gai.

„Aš skam­bi­nu į grei­tą­ją. Šau­kiu, kad vy­rui blo­gai. Šir­dis. O ma­nęs klau­si­nė­ja, iš ko­kio mies­to, ko­kia gat­vė, koks na­mo nu­me­ris, koks du­rų ko­das, – pik­ti­no­si L. Bur­bie­nė. – Grei­to­ji at­va­žia­vo ne­grei­tai. Nei de­guo­nies, nei ki­to­kių gai­vi­ni­mo prie­mo­nių. Ta­ry­bi­nių lai­kų au­to­mo­bi­lis. To­kio li­go­nio tu­rė­jo at­va­žiuo­ti rea­ni­mo­bi­lis. Nu­ve­žė į Priė­mi­mo sky­rių. Ten vėl klau­sia, kas, iš kur, o vy­ras mirš­ta. Nu­ve­žė į Rea­ni­ma­ci­jos sky­rių. Ma­nęs neį­lei­do. Ne­ri­mau­da­ma lau­kiu už du­rų. Po kiek lai­ko išė­jo gy­dy­to­jas. Sa­ko: „Ne­pa­vy­ko už­ves­ti šir­de­lės.“ Ir taip grei­tai iš­ve­žė į mor­gą. Po ko­kių de­šim­ties mi­nu­čių. Gal dar bū­tų at­si­ga­vęs?“

Pa­si­pik­ti­nu­si ir drau­gė

Prie Rea­ni­ma­ci­jos po­sky­rio tą va­ka­rą at­sku­bė­jo Lai­mos Bur­bie­nės drau­gė Zi­ta Ja­ku­tie­nė.

Ji re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo pa­šiur­pu­si dėl me­di­kų ne­jaut­ru­mo: „Iš Rea­ni­ma­ci­jos po­sky­rio išė­jęs gy­dy­to­jas at­ro­dė vi­siš­kai abe­jin­gas. Pa­sa­kė, jog ne­pa­vy­ko už­ves­ti šir­de­lės. O ant ke­lių prieš jį par­klu­pu­siai ir mal­dau­jan­čiai pa­kvies­ti dak­ta­rą Pet­ro­vą Lai­mai Bur­bie­nei lie­pė ne­vai­din­ti. Kel­mė­je bai­su gy­ven­ti. Su­sir­gus rei­kia va­žiuo­ti tie­siai į mor­gą, ne į li­go­ni­nę.“

Pa­sak Zi­tos Ja­ku­tie­nės, Lai­ma Bur­bie­nė bu­vu­si tik su šle­pe­tė­mis. Pra­šiu­si, kad duo­tų ma­ši­ną par­vež­ti na­mo. Nie­kas ne­rea­ga­vo. „Juk me­di­kas dar tu­ri bū­ti ir žmo­gus. Bet žmo­giš­ku­mo ne­su­lau­kė­me.“

L.Bur­bie­nė pa­sa­ko­jo, jog jos vy­ras dėl šir­dies li­gos tu­rė­jo neį­ga­lu­mą. Jam bu­vo šun­tuo­tos ke­lios šir­dies krau­ja­gys­lės. Ta­čiau sos­ti­nės me­di­kai tvir­ti­nę, jog dėl šios prie­žas­ties žmo­gus dar ga­lė­jęs gy­ven­ti ir gy­ven­ti.

Rei­ka­la­vo vež­ti į li­go­ni­nę

Ba­lan­džio penk­to­sios va­ka­rą į Bur­bų na­mus at­vy­ku­si Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus slau­gy­to­ja Ste­fa­ni­ja Mic­kū­nie­nė re­dak­ci­jai tvir­ti­no, jog iš­kvie­ti­mas gau­tas 20 va­lan­dą 11 mi­nu­čių.

Po ke­lių mi­nu­čių grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis jau bu­vęs prie dau­gia­bu­čio. Sku­biai su vai­ruo­to­ju už­li­pę į penk­tą­jį aukš­tą. Iš kar­to ne­šę­si ne­štu­vus.

„Aš tu­rė­jau de­fib­ri­lia­to­rių ir ki­tas rei­kia­mas prie­mo­nes, – pa­sa­ko­jo S.Mic­kū­nie­nė. – Li­go­nio kak­le neuž­čiuo­piau pul­so. Nek­vė­pa­vo. To­kiais at­ve­jais rei­kia kuo sku­biau gai­vin­ti na­muo­se. Ban­džiau gai­vin­ti. Ta­čiau žmo­na rei­ka­la­vo vež­ti į li­go­ni­nę.

Dvie­se su vai­ruo­to­ju tem­pė­me ne­štu­vus su li­go­niu. Pap­ras­tai li­go­nius iš­neš­ti kvie­čia­me gel­bė­to­jus. Bet ne­no­rė­jau gaiš­ti lai­ko. Laip­tų aikš­te­lė­je, su­sto­ju­si pail­sė­ti, vis ban­džiau gai­vin­ti. Ne­pa­vy­ko. Juk mes ne Die­vai. Už vi­sas pa­stan­gas mi­ru­sio­jo naš­lė ma­ne už­si­puo­lė, iš­va­di­no žu­di­ke. Ką pa­da­ry­si? Mes vi­suo­met bu­vo­me ir bū­si­me kal­ti.“

Pak­laus­ta, ar bu­vo vil­ties li­go­nį at­gai­vin­ti na­muo­se, slau­gy­to­ja abe­jo­jo.

Kli­ni­ki­nė mir­tis

Rea­ni­ma­ci­jo­je L. Bur­bie­nės vy­rą dar ban­dęs at­gai­vin­ti gy­dy­to­jas Vy­tau­tas Ra­mo­nas re­dak­ci­jai tvir­ti­no, jog at­vež­tas į rea­ni­ma­ci­ją žmo­gus jau bu­vo mi­ręs.

„Pus­va­lan­dį su­ši­lę ban­dė­me at­gai­vin­ti. Tai­kė­me elekt­ros šo­ką, ven­ti­lia­vo­me plau­čius, ėmė­mės vi­sų įma­no­mų prie­mo­nių. Ta­čiau ne­pa­vy­ko pri­vers­ti šir­dies vėl plak­ti. Fel­če­rė jį tu­rė­jo vež­ti į mor­gą, o ne į Priė­mi­mo sky­rių. Ta­čiau, ma­tyt, pa­bū­go. No­rė­jo ap­si­draus­ti.

Mi­ru­sio­jo žmo­na už­si­puo­la ma­ne ir ki­tus me­di­kus, nors da­rė­me vis­ką, ką ga­lė­jo­me.“

Ko­dėl ne­kvie­tė po­li­ci­jos?

Me­di­kų ar­gu­men­tus iš­gir­du­si Lai­ma Bur­bie­nė tvir­ti­na, jog jos vy­ras į li­go­ni­nę ve­ža­mas dar bu­vęs gy­vas. „Jei bu­vo mi­ręs, ko­dėl ve­žė­si į li­go­ni­nę? Rei­kė­jo kons­ta­tuo­ti mir­tį ir kvies­ti po­li­ci­ją,“ – sa­kė.

Bur­bų kai­my­nė Rai­mon­da Šu­va­je­va re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo tą die­ną dar ma­čiu­si kai­my­ną laip­ti­nė­je svei­ką ir links­mą. Tik va­ka­re iš­gir­du­si šur­mu­lį. Nus­ku­bė­jo į kai­my­nų bu­tą. T.Bur­ba gu­lė­jęs ant grin­dų – pu­sė kū­no vo­nio­je, pu­sė ko­ri­do­riu­je. Pa­na­šu, jog ėjęs į vo­nią ir nu­griu­vęs. L.Bur­bie­nė bu­vu­si su pal­tu ir šle­pe­tė­mis.

R.Šu­va­je­va sa­kė ne­drįs­tų tvir­tin­ti, jog kai­my­nas, at­vy­kus me­di­kams, jau bu­vo ne­gy­vas. Jis ne­kal­bė­jo. Akys bu­vu­sios pu­siau pra­merk­tos. Kū­nas neat­ro­dė at­ša­lęs. Bet są­mo­nės bu­vo ne­te­kęs.

Kai­my­nės nuo­mo­ne, grei­to­sios pa­gal­bos slau­gy­to­ja da­rė vis­ką, kad žmo­gus iš­gy­ven­tų.

At­lik­tas au­di­tas

Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re ir Li­go­ni­nė­je at­lik­tas au­di­tas. Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re au­di­to gru­pei va­do­va­vu­si gy­dy­to­ja Ma­ri­ja Še­die­nė re­dak­ci­jai tvir­ti­no ne­ra­du­si sa­vo ko­le­gų pa­žei­di­mų.

Au­di­tą li­go­ni­nė­je ini­cia­vęs di­rek­to­rius Rim­tau­tas Ka­va­liaus­kas re­dak­ci­jai tvir­ti­no, jog jų gran­dy­je taip pat ne­ras­ta jo­kių pa­žei­di­mų. Priei­ta iš­va­dos, jog vy­ras į Rea­ni­ma­ci­jos po­sky­rį at­vež­tas iš­tik­tas kli­ni­ki­nės mir­ties. Gai­vin­tas 27 mi­nu­tes pa­gal vi­sus rei­ka­la­vi­mus. Ta­čiau ne­sėk­min­gai. Te­ko kons­ta­tuo­ti bio­lo­gi­nę mir­tį.

Di­rek­to­rius ste­bė­jo­si, jog vy­rą pra­ra­du­si mo­te­ris tei­sy­bės ieš­ko ap­lin­ki­niais ke­liais, pa­si­telk­da­ma ži­niask­lai­dą. Esą naš­lei siū­ly­ta at­lik­ti mi­ru­siam vy­rui skro­di­mą. Tuo­met bū­tų pa­tiks­lin­tos mir­ties prie­žas­tys ir paaiš­kė­ję, ar yra me­di­kų kal­tės.

R.Ka­va­liaus­kas tvir­ti­no, jog pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus L.Bur­bie­nė tu­ri tei­sę ra­šy­ti skun­dą svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gai, jei­gu ma­no, jog jai pa­da­ry­ta ža­la.

Regina MUSNECKIENĖ