Interviu BNS jis tikino kol kas nenusprendęs, ar dalyvaus 2019 metų Lietuvos prezidento rinkimuose. 52 metų diplomato teigimu, Vakarai ir Rusija dėl Ukrainos sutarimo artimiausiu metu turbūt neras, bet kitose srityse bendradarbiavimas bus vystomas, todėl Lietuva taip pat turėtų peržiūrėti poziciją nepalaikyti jokių ryšių su Maskva.
„Kaimynai gali nepatikti, jie gali būti priešiški, bet kaimynų nepakeisi ir su jais reikia kalbėtis. Esame, ko gero, vienintelė valstybė, kuri vyriausybiniu lygmeniu su Rusija kontaktų ilgą laiką neturėjo“, - sakė V.Ušackas.
Pasak diplomato, Lietuvai taip pat artimiausiu metu teks spręsti dilemą, kaip manevruoti tarp ES ir JAV, jei toliau stiprės jų prekybiniai ginčai.
- Kada baigiate tarnybą Rusijoje ir ką darysite po to?
- ES ambasadoriaus Rusijoje kadenciją baigiu spalio 1 dieną. Po 26 metų darbo metų šiame etape užversiu diplomatinės tarnybos duris. Pažinčių tinklą nuo Amerikos iki Azijos ketinu išnaudoti kaip Europos užsienio reikalų tarybos narys, čia prisidėsiu formuojant Europos politiką, santykius su JAV, taip pat ir probleminiais kraštais, įskaitant Rusiją ir Artimuosius Rytus. Šįmet esu numatęs paskaitų ir susitikimų ciklą Europoje ir JAV.
Antra, buvau pakviestas Kauno technologijos universiteto bei ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto vadovauti Europos institutui. Būdamas direktoriumi savo patirtimi dalysiuosi su studentija ir šalies bendruomenėmis. Taip pat tęsiu glaudų bendradarbiavimą su savo Alma Mater Vilniaus universitetu ir Vytauto Didžiojo universitetu, kurio garbės daktaru esu.
Trečia, skaudu matyti kaip mūsų valstybė klimpsta nepatirties ir nekompetencijos liūne, todėl stengsiuosi prisidėti siekiant pakeisti demografinę situaciją - mano supratimu, svarbiausią Lietuvos politinį, ekonominį ir saugumo iššūkį. Reikia keisti emocinę būklę Lietuvoje, skleisti žinią, kad laukiame grįžtančių lietuvių. Dėl Brexito, geopolitinio ir ekonominio neapibrėžtumo išorinės sąlygos keičiasi, todėl turime veikti ryžtingiau ir išradingiau. Reikia sukurti geriausias sąlygas užsienio investuotojams, keisti situaciją, kai Lietuvą paliekant gyventojams, mes nesugebame susigrąžinti piliečių ir neįsileidžiame kitataučių, nekovojame dėl talentų ir žmogiškųjų išteklių. Tam reikalingas partijų sutarimas, strategija, politinė valia bei aukščiausių vadovų prisiimta atsakomybė.
- Ar ketinate dalyvauti prezidento rinkimuose?
- Prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti.
- Bet tokią galimybę svarstote?
- Dabar baiginėju darbus Maskvoje. Pirmiausia savo patirtį išnaudosiu, kad padėčiau geriau naviguoti sudėtinguose tarptautiniuose santykiuose, taip pat dirbdamas su jaunimu, bendruomenėmis, kuriant pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi ir savo valstybe atmosferą. O kai priartės prezidento rinkimų kampanijos pradžia, tada ir spręsim.
- Esate Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys. Kiek aktyviai ketinate dalyvauti partijos veikloje?
- Pirmiausia esu Lietuvos pilietis, kuris išpažįsta laisvės, demokratijos, asmens individo vertybes. Dirbu su įvairių požiūrių, profesijų žmonėmis, pradedant verslininkais, baigiant akademine ir pilietine visuomene, ar tai būtų dešinieji, ar kairieji. Akademinėje ekspertinėje veikloje takoskyros nedarysiu.
Be abejo, išpažįstu konservatyviai liberalias ekonominės politikos ir krikščioniškąsias vertybes. Ir toliau remsiu TS-LKD partijos atsinaujinimą, kurį atnešė Gabrielius Landsbergis, jo išrinkimą ir lyderystę visokeriopai remiu.
- Jūsų ambasadoriavimo metu dėl Ukrainos ir Sirijos Vakarų santykiai su Rusija nusmuko į žemiausią lygį nuo Šaltojo karo. Kaip tie santykiai gali klostytis toliau?
- Likimas sudėliojo, kad man teko atstovauti ES, kai išgyvenome giliausią krizę dėl neteisėtų Rusijos veiksmų nelegaliai aneksuojant Krymą ir destabilizuojant Ukrainą. Mūsų pozicijos iki šiol skiriasi dėl Sirijos ir Afganistano. Ketveri mano veiklos metai buvo skirti padėti ES valstybių vadovams suprasti, kas vyksta Rusijoje, ir siūlyti sprendimus, kaip sutvardyti galimą tolimesnę Rusijos agresiją.
Siekėme išlaikyti saitus su tais rusais, kurie išpažįsta demokratijos, laisvės vertybes, aišku, ir ryšius su valdžios atstovais, žinant Rusijos geopolitinį svorį kaip branduolinės valstybės ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės.
Manau, kad Vakarų ir Rusijos santykiai bus nevienalyčiai. Ukrainos klausimu sutarimo greitai nesitikiu, nes konflikto ištakas vertiname labai skirtingai. Mes tai vertiname kaip demokratijos ir žmonių nepasitenkinimo buvusio Janukovyčiaus režimu pasireiškimą, o Rusijoje iki šiol kalbama apie politinio režimo kaitą, kurią esą įvykdė CŽV su ES vėliavėlėmis. Iš Rusijos pusės nėra pakankamai pastangų, kad būtų įgyvendinti Minsko susitarimai.
Rusijos vadovybė po rinkimų JAV gal ir puoselėjo viltis apie sandorius, įtakos zonų pasidalinimą, dirvą tokiems lūkesčiams kūrė ir kai kurie Donaldo Trumpo pareiškimai prieš ir iškart po rinkimų. Tačiau ES viešai ir neviešai parodė lyderystę, akcentuodama Minsko susitarimų įgyvendinimo svarbą.
Mūsų ekonomikos sankcijos padarė poveikį, kad iš Rusijos vadovų ir net apžvalgininkų kalbų išnyko Novorusijos koncepcija, apie ką buvo viešai kalbame piko metu 2014 metais, kai buvo aneksuojamas Krymas ir karinėmis priemonėmis destabilizuota Rytų Ukraina.
Kaip bebūtų gaila, situaciją rytų Ukrainoje ekspertai ir net kai kurie politikai jau vadina užšaldytu konfliktu, todėl didžiausias dėmesys turėtų būti Europos ilgalaikei paramai, Ukrainai skaidrinant politinę sistemą ir modernizuojant ekonomiką. Mano asmenine nuomone, Lietuvos politikų iškelta iniciatyva dėl Maršalo plano Ukrainai yra labai svarbi, čia Lietuvai reikia įtraukti daugiau valstybių, politinių veikėjų, įskaitant iš didžiųjų ES šalių, nes vieni Maršalo plano tikrai neįgyvendinsime.
Su Rusijos vadovais atvirai kalbame apie skirtumus dėl Ukrainos, žmogaus teisių pažeidimus, laisvos žiniasklaidos, politinės opozicijos suvaržymus. Kita vertus – ir apie tai kalbėjo mano vadovė Federica Mogherini gegužę per vizitą Rusijoje – Rusija išlieka didžiausia ES kaimynė. ES ji svarbi kaip energetikos šaltinių tiekėja ir 140 mln. gyventojų rinka. Be koordinacijos su Rusija Sirijos konfliktas taikiai nebus užbaigtas. Apie tai kalbėjo ir Amerikos prezidentas, apie tai kalbame ir mes.
- Esate minėjęs, kad ir lietuviams trūksta geresnio suvokimo – ne pateisinimo, bet suvokimo – kodėl Rusija elgiasi taip, kaip elgiasi. Kokie pagrindiniai Maskvos elgesio motyvai?
- Yra daug priežasčių, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pasielgė. Buvo nesusikalbėjimas tarp Vakarų ir Rusijos lyderių, gal buvo ir naivumo iš Vakarų.
Norėčiau neapsiriboti penkeriais metais. Gerai atsimenu, kai Billo Clintono laikais JAV isteblišmentas, taip pat ES per savo modernizacijos darbotvarkę tikėjo, kad Vakarai padės Rusiją paversti iš „blogio imperijos“ į sąjungininkę.
Tai buvo oficiali Vakarų doktrina – transformuoti Rusiją paremiant ekonomiškai ir politiškai integruojant į Europos Tarybą, ESBO, NATO-Rusijos tarybą, ES-Rusijos strateginę partnerystę, kaip kad po Antrojo pasaulio karo transformavosi Vokietija ar Japonija. Buvo pakilimų ir nuosmukių, bet Rusijos modernizavimo ir įtraukimo doktrina sąmonėje egzistavo iki pat 2014 metų, kai buvo aneksuotas Krymas ir pasitikėjimas tarp Vakarų lyderių ir prezidento Putino buvo pakirstas. Tai vyko neizoliuotai nuo kitų procesų, kai buvo užgniaužta politinė opozicija, pilietinė visuomenė, kai prasidėjo importo ribojimai. Visa tai sukrėtė Vakarų lyderius ir mano darbas buvo aiškinti, kad ta puoselėta doktrina yra nerealizuojama dėl esminių skirtumų.
Prezidentas Putinas mano, kad jis buvo apgaudinėjamas. Ta doktrina puoselėjo lūkesčius Rusijos tapimui visaverte Vakarų dalimi, neapsiribojant priėmimu į Didįjį aštuonetą. Jelcino laikais Rusija norėjo tapti NATO nare, Putinas norėjo, kad Rusija taptų ES nare. Kai buvo pasakyta, kad tai vargu įmanoma, jis įtikėjo ir per masinės informacijos priemonės žmonės buvo įtikinti, kad Vakarai siekia pakirsti Rusijos valstybę, aplink organizuodami vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas. Žiūrint iš Maskvos pusės, įvykiai Maidane buvo paskutinis lašas, kada Rusijos vadovybė pasakė „gana yra gana“. Mano nuomone, Rusija ėmėsi gynybinių savo politinio režimo apsaugos veiksmų, siekiant sustabdyti šliaužiančią revoliuciją, kuri, pasak daugelio Rusijos ekspertų, galėtų užkrėsti Rusijos visuomenę. Pamatėme, kad prezidentas Putinas ėmėsi ryžtingų, kartu ir neteisėtų veiksmų, jo teigimu, ginant nacionalinius interesus. Reikia pripažinti, kad jiems iš esmės pritaria Rusijos visuomenė.
- Lietuvos vadovai, diplomatai griežčiau nei daugelis kitų Europos šalių pasisako už Rusijos izoliavimą. Ar tai teisingas kelias?
- Manau, kad ką tik įvykęs prezidentų Trumpo ir Putino susitikimas įneš tam tikrų pokyčių. Kai kuriais klausimais nesutarimai liks, bet, pavyzdžiui, dėl Sirijos paliaubų vyksta bendradarbiavimas. Sankt Peterburgo ekonomikos forume iš JAV atvyko 600 verslininkų. Didelės delegacijos atvyko iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos.
Mes turime vykdyti išmintingą ir išradingą politiką, atitinkančią mūsų nacionalinius interesus. Nors pavėluotai, bet pagaliau sukrutome. Prieš aštuonerius metus kai kurie politiniai lyderiai buvo kvestionavę Lietuvos santykių su JAV svarbą ir reikiamų lėšų skyrimą gynimą, labai sveikintina, kad tas požiūris pasikeitė. Nesvarbu, kas yra vadovas, JAV mums išlieka svarbiausia strateginė valstybė dėl gynybos garantijų. Lietuvos diplomatijos uždavinys yra pritraukti JAV ir NATO buvimą kaip atgrasymo priemones.
Kartu mums svarbu suvokti, kad Europoje vyksta pokyčiai. Vokietija ir Prancūzija artimiausiu metu pateiks daugialypės ir lanksčios ES raidos iniciatyvas, tam turėtume ruoštis ir turėti savo poziciją. Mūsų tikslas turi būti išlikti tų procesų branduolyje.
Su Rusija pasaulėžiūrų konfliktas yra gilus ir ilgalaikis. Greitu laiku negrįšime į įprastus santykius, bet Rusija yra ir išliks mūsų kaimynė. Kaimynai gali nepatikti, jie gali būti priešiški, bet kaimynų nepakeisi ir su jais reikia kalbėtis. Su prezidentu Putinu bendrauja Trumpas, Merkel, Macronas, Junckeris ir kiti. Su Rusija premjerų, ministrų ar viceministrų lygiu kalba mūsų kaimynai Suomija, Švedija, Lenkija, Latvija ir Estija.
Manau, kad Lietuvoje irgi turi atsirasti politikų, kurie bendrautų su kaimynais. Jeigu prezidentė negali ar nenori bendrauti, yra užsienio reikalų ministras, susisiekimo ministras. Galima pradėti ir nuo viceministrų lygmens. Esame, ko gero, vienintelė valstybė, kuri vyriausybiniu lygmeniu su Rusija kontaktų ilgą laiką neturėjo.
Mums strategiškai, ekonomiškai ir kultūriškai ypač svarbi Karaliaučiaus sritis. Iš ES pusės regioninis bendradarbiavimas niekada nebuvo nutrūkęs, tad labai natūralu ir normalu būtų palaikyti kontaktus su šios srities vadovais, atskirų rajonų atstovais,
Rudenį prie Lietuvos vyks karinės pratybos „Zapad 2017“. Svarbu turėti telefono numerį, kuriam atsakius galima sužinoti apie pajėgas, manevrus ar įtartinus karinius judėjimus, su tikslu mažinti karinių incidentų riziką.
- Jūsų kritikai, įskaitant partijos bendražygius iš krikdemiško sparno, sako, kad jūs kartais užimate pernelyg Rusijai palankią poziciją, pavyzdžiui, kai žaidėte krepšinį po atakos Mariupolyje ar atsargiai įvertinote ginklų tiekimą Ukrainai.
- 1991 metais prie ministro A.Saudargo buvau pirmas darbuotojas, kuravęs ES ir NATO. Mano visa 26 metų veikla skinant kelią Lietuvai į NATO ir ES, darbas kartu su JAV generolais ir kariais Afganistane gali kelti abejonių tik norintiems manipuliuoti ar turintiems labai siaurus egoistinius išskaičiavimus.
Maskvoje aš užsiimu konfliktų prevencija, saitų išlaikymų ir turiu suprasti priešininko motyvus. Krepšinio, teniso, golfo diplomatiją vartoju tiek su sąjungininkais, žaisdamas krepšinį JAV Kongrese, tiek su Rusijos politikais ir oligarchais, kad suprasčiau jų motyvus ir komunikuočiau ES poziciją. Ir manau, kad tą darau sėkmingai.
- Kovą „Facebook“ pasidalijęs įrašu, kur Trumpas, kaip rodos, atsisako paspausti ranką Merkel, parašėte abejojantis, ar jis vertas būti Vakarų lyderiu. Ką turėjote minty?
- Reikia pripažinti, kad ES santykiai su JAV išgyvena ne lengviausius laikus. Po Antrojo pasaulio karo JAV buvo laisvų pasaulio šalių lyderė, dabar prezidento Trumpo administracijos metu kartais komunikuojami neaiškumai ar matoma lyderystės stoka.
Gerai, kad jis patikslina poziciją dėl NATO saugumo garantijų. Visada sakiau, kad jo politinė darbotvarkė paaiškės maždaug po metų, kai jis pereis transformacijos laikotarpį nuo spalvingo politikos veikėjo ir buvusio investuotojo iki galingiausios pasaulio valstybės prezidento. Stabdžių ir atsvarų sistema JAV veikia.
Be abejo, ES nusivylusi, kad Trumpas nusprendė pasitraukti iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. Matome tendencijas, kai atsisakoma transatlantinės laisvos prekybos sutarties, grasinama įvesti barjerus plieno prekybai. ES pareigūnai jau sakė, kad ES turės atsakyti, jei Trumpo administracija nesilaikys Pasaulio prekybos organizacijos susitarimų ir dėl to nukentės prekybiniai interesai.
Santykių pobūdis su JAV tampa įvairesnis, takoskyra ryškėja. Lietuvai tai yra iššūkis, kaip manevruoti naujuose geopolitiniuose vandenyse, išlaikant transatlantinio saugumo ašį, bet kartu ginant ES, o tai reiškia ir Lietuvos ekonominius interesus.
