Valstiečių vadovas Ramūnas Karbauskis gal ir sakosi nesąs kerštingas, bet akivaizdu, kad jis piktas ir atmintimi nesiskundžia. Tad prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurią R. Karbauskis įtaria bandymais išprovokuoti išankstinius Seimo rinkimus ir atimti iš valstiečių netikėtos pergalės džiaugsmą, atsidūrė jo asmeninių nedraugų sąraše kažkur tarp Andriaus Kubiliaus ir Edmundo Jakilaičio.
Tačiau simptomiška tai, kad ilgą laiką tik pabrėžtiną ignoravimą valstybės vadovei demonstravęs valdančiosios partijos lyderis, pastaraisiais mėnesiais perėjo į puolimą. Komisijos, kurias viena po kitos kepa Seimas prezidentei, kaip, manau, ir daugumai kitų jos akiratyje atsidūrusių asmenų, kaltinimų jokių neturės, bet jų ir tikslas kitas – svarbu sumenkinti valstybės vadovo asmeninį autoritetą.
Ir šiuo požiūriu Ramūnas Karbauskis su kompanija neatrado nieko naujo. Visų iki šiol buvusių Lietuvos valstybės vadovų paskutinieji kadencijos metai buvo apkartinti tiek, kad prezidento postą jie palikdavo net neslėpdami palengvėjimo.
Pirmasis 1997 metais tai pajuto Algirdas Brazauskas, nusprendęs nebekelti kandidatūros antrajai kadencijai. „Man buvo sunku“, - praėjus geram dešimtmečiui sakė jis prisimindamas to meto atmosferą.
2008 m. tą patį pajuto ir prezidentas Valdas Adamkus – šalti santykiai su Seimu, netiesioginis spaudimas prezidentui per parlamentines komisija, šlykščių išpuolių žiniasklaidoje banga. Tad, paklaustas ar planuoja kandidatuoti dar vienai kadencijai, nedvejodamas pasakė griežtą ne.
Kiekvienu atveju prezidento izoliacijos priežastys buvo skirtingos, tačiau tokių veiksmų sąmoningas ar nesąmoningas sistemiškumas yra akivaizdus.
Lietuvos Respublikos prezidentas, neturėdamas daug Konstitucinių galių aktyviai įtakoti šalies vidaus gyvenimą, pirmiausia gali ir turi remtis autoritetu. Visi iki šiol buvę šalies vadovai pasižymėjo didžiuliu tautos pasitikėjimu, didžiule politine patirtimi ir vertybiniu stuburu, kas leido jiems būti aktyviais politinių procesų dalyviais.
Tai nebuvo žmonės, kuriuos partijos, pasinaudodamos charakterių silpnumu ar menka patirtimi, galėtų „pavairuoti nuo užpakalinės sėdynės“. Tad neabejoju, jog išpuoliai prieš valstybės vadovus paskutiniais jų kadencijos metais yra partijų bandymas „atsiskaityti“ su jais už tą laikotarpį, kai tekdavo nenoromis, sukandus dantis susitaikyti su prezidento autoritetu.
Antroji išpuolių priežastis, manau, yra partijų ar jų vadovų noras prieš prezidento rinkimus sumenkinti buvusio vadovo įtaką.
Nepaisant to, kad prezidentai baigia kadencijas, jų moralinis autoritetas šalyje išlieka didelėis. Ir iš didžiosios politikos 1998-2001 m. pasitraukęs A. Brazauskas, ir nuo 2009 m. V .Adamkus ir, tikiu, Dalia Grybauskaitė buvo ir bus vieni labiausiai vertinamų ir didžiausią autoritetą turinčių politikų, į kurių nuomonę ir vertinimus įsiklauso dauguma Lietuvos piliečių.
Partijoms projektuojančioms savo kandidatus į prezidento postą, tokie moraliniai autoritetai neretai atrodo pavojingi. Tad nieko nuostabaus, kad skiriama tiek jėgų, laiko ir resursų jų įtakos mažinimui.
Deja, į savo politinių šaškių ar šachmatų žaidimus panirę partijų lyderiai skaičiuoja tik momentinę asmeninę naudą, neįvertindami ir nevertindami to, kokią žalą savo veiksmais daro ir pačiai prezidento institucijai, ir žmonių pasitikėjimui valstybe.
Augantis spaudimas prezidentei gali turėti ir dar vieną potekstę – kitiems galimiems kandidatams, neišskiriant gal net Sauliaus Skvernelio, parodyti, kas jų laukia ateityje, jei elgsis „netinkamai“. Būtų tik noras, komisiją atras kiekvienam.
Jei tikslas toks – išgąsdinti jis galėtų nebent savimi nepasitikintį žmogų, kuriam, matyt, ir nederėtų siekti valstybės vadovo posto. O tiems, kurie nori matyti stiprią, gerbiamą Lietuvą, kurios prezidentas – autoritetą ir tarptautinėje bendruomenėje, ir Lietuvoje turintys asmuo, tokie veiksmai kelia tik stiprėjantį norą pasipriešinti šiam nuolat pasikartojančiam paskutinių kadencijos metų siautėjimui.
Vygaudas Ušackas – buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, ES ambasadorius, kandidatas į Lietuvos prezidentus
