Nereikėtų per daug stebėtis, kad minėtų valstybių politikai, užimantys aukščiausius valdžios postus, renkasi labai kruopščią ir subtilią retoriką. Esą svarbu ne kas, o ką padarė. Esą nereikia klijuoti prievartautojų ar priekabiautojų etiketės visiems pabėgėliams, nes tokių mažuma.
Galbūt, tik štai kaip ant mielių augantis nukentėjusių moterų pareiškimų skaičius (Kelno ir Hamburgo atvejai) sako kai ką kita. Kaip ir liudytojų parodymai. Kaip pagaliau ir pačių policijos pareigūnų prisipažinimai.
Neseniai apie Kelno įvykius rašiau: tikėkimės, kad Lietuvoje niekada nenutiks nieko panašaus. Tikėkimės, kad nė vienas iš tų 1105, kuriuos įsipareigojome priimti per dvejus metus, apskritai neįvykdys nė vieno nusikaltimo. Net paties nereikšmingiausio. Bet visų labiausiai tikėkimės, kad jei taip nutiks, mūsų pareigūnai ir politikai bus ryžtingi ir principingi. Ir nebijos įvardyti tų, kurie įvykdė nusikaltimą.
Dėl politikų, reikia pripažinti, greičiausiai būsiu suklydęs. Ypač, kai kalbame apie tuos „amžinuosius“ vienos ir kitos pusės, kurie pakaitomis jau 25 metus valdo Lietuvą. Tiek kairė, tiek dešinė analogišku atveju visų pirma bandytų nieko nesakyti, o kai informacija vis tiek patektų į viešumą, kalbėtų aptakiomis frazėmis, galvodami tik apie pabėgėlių, o ne mūsų visuomenės, garbę, jautrumą ar orumą.
Tačiau vienas iš svarbiausių pabėgėlių priekabiavimo aspektų neramina kur kas labiau nei galima politikų reakcija.
Paaiškėjo, kad Vokietijos pareigūnai, budėję tą naktį prie Kelno katedros, savo vidinėse ataskaitose rašė, jog tarp sulaikytų įtariamų priekabiautojų būta nemažai prieglobsčio prašytojų iš Sirijos, Afganistano ir Irako. Tačiau pareigūnai pateikti šios informacijos į viešumą nesiryžo. Policininkų vado paaiškinimas pribloškia – tai, pasak jo, yra „politiškai keblu“.
Dar atviresnis buvo policininkų profsąjungos lyderis, kuris sako: „kiekvienas pareigūnas žino, kad turi laikytis tam tikros iš jo laukiamos politinės nuostatos“. Taip pat, kad jau ne vienerius metus galioja taisyklė nedokumentuoti nusikaltėlių kilmės šalies.
Neįtikėtina. Ir tai – visais atžvilgiais pažangioje Vokietijoje.
Pažangumas turėtų pasireikšti ir tuo, kad teisėsauga bei politika – nesusiję dalykai. Tuo, kad politikai neturi teisės kištis į teisėsaugos darbą, negali daryti spaudimo, negali „pageidauti“ tokio ar kitokio elgesio. Pareigūnai savo ruožtu neturi teisės politikuoti – privalo tiesiog dirbti savo darbą. Pagal instrukcijas ir taisykles, o ne politikų įgeidžius.
Tačiau, kaip matome, net ir pažangioje šalyje kažkokiu mistiniu būdu ši aksioma virto viso labo tik teorija. Praktikoje teisėsaugininkai išsiugdė kone automatinę savikontrolę ir vidinę cenzūrą, dėl kurios jie patys ėmė politikuoti. Tebūnie netiesiogine prasme, bet vis tiek.
Labai tikiuosi, kad bent jau šioje srityje mes esame pažengę kur kas toliau. Negrįžtamai toli. Viliuosi, kad mūsų teisėsauga tokio kontrolės mechanizmo neturi. Kad jie nebijo ir nebijos įvardyti daiktus savais vardais: jei nusikaltėlis pabėgėlis – tai pabėgėlis, o ne užsienio pilietis ar išvis anonimas.
Sekti Vokietijos ar Švedijos teisėsaugininkų pavyzdžiu būtų ne tik klaidingas, bet ir pavojingas žingsnis. Galiausiai, ir beprasmiškas, nes tai, kas slepiama, anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškės. Švedų pareigūnai slėpė seksualinio pabėgėlių priekabiavimo atvejus muzikos festivaliuose keletą metų, tačiau vėliau vis tiek turėjo pripažinti. Be visų kitų pasekmių – tai stiprus smūgis jų reputacijai ir patikimumui.
Lietuvos policija per daugelį metų „užsiaugino“ tikrai pavydėtinus reitingus. Visų pirma, belieka tikėtis, jog mūsų pareigūnai bus atsakingi ir principingi. Antra, kad šios savybės ir noras išlaikyti didžiulį visuomenės pasitikėjimą neleis jiems nusižengti duotai priesaikai. Nei dėl pabėgėlių, nei dėl kitokių plonybių. Kokios „politiškai keblios“ jos bebūtų.
