Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Ferenca pasakojo, kad nuo pat pavasario vorų gausėja. Pasirodo ir tie stambieji vorai, kryžiuočiai, taip pat ir smulkieji, bet mes jų nematome, o tie didieji, kur akivaizdžiai ant augalų įvairiausių, pastatų voratinklius pina ir dabar kaip tik yra jų maksimumas ir branda, tiesiog dabar tas laikotarpis, kai jie didžiausi. Ir po to jų palikuonys plinta tais voratinkliais, kuomet vėjas neša.
„Pavasarį: gegužės pabaigoje, birželio mėnesį, galėjote pastebėti daug smulkių mažyčių vorelių. Jie tiesiog sudaro tokį kamuoliuką, būna ir šimtas ir daugiau jų, jie aišku auga ir kaip tik dabar jie pasiekė brandą, jie vėl poruojasi, dauginasi ir rudenį tie jau smulkūs jų palikuonys, maži voriukai keliaus toliau“,– kalbėjo jis.
Bobų vasara
Rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia laikoma Bobų vasaros laikotarpiu. Bobų vasarą dažniausiai aplanko šilti orai. Tuo metu galime pamatyti ir daug voratinklių, nes jais keliauja vorų palikuonys.
„Tuose voratinkliuose tūno maži voriukai, kuriuos vėjas išnešioja, nes tokiu būdu jie plinta. Kadangi skristi jie negali, ropoti yra pernelyg lėtas, per daug pavojingas būdas, nes jie gali pakliūti bet kokiam paukščiui į nasrus, jį gali sulesti, aišku, taip ir įvyksta, o voratinklio pagalba jie sklendžia. Tai yra optimaliausias variantas ir gamtos yra taip parinkta. Manau, tai yra vienas iš plitimo kelių, žinoma, tokia kelionė vyksta nepalyginamai lėčiau, nei vabzdžių“,– kalbėjo Romas Ferenca.
Kiek dar juos matysime?
Vorų pagausėjimą, dar turėtume matyti visą rugsėjį.
„Na, manau, kad iki rugsėjo mėnesio drąsiai juos matysime. Tiesa, dėl optinių dalykų, taip pat galime labiau pastebėti vorus. Jeigu ant voratinklių krenta saulės šviesa, mes galime jų ir nematyti, bet jeigu ant jų yra rasos lašeliai, tai jie ir išryškėja labiau“,– kalbėjo R. Ferenca.
Egzotiški vorai taip pat įsikuria Lietuvoje
į Lietuvą prieš kurį laiką atsikraustė gana egzotiškas, kryžiuočio dydžio voras. Šių vorų patinų ilgis siekia 5-9 mm, o patelių 19-28 mm. Tuo metu jie buvo tikra sensacija.
„Vapsvavoris gana stambus, didelis egzotiškas voras. Maždaug mūsų kryžiuočio dydžio, dar didesnis“,– kalbėjo jis.
Jie aptinkami saulėtose pakelėse, dykvietėse, miško pakraščiuose, prie vandens telkinių. Pagrindinis šių vorų maistas yra skėriai.
„Jie atvirose vietose, tokiose kaip pievos gyvena, dabar tie vapsvavoriai yra pakankamai plačiai išplitę pievose, ganyklose ir pan.Tai yra rūšis išplitusi pietų Europos stepėse, viduržemio jūros regione, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, ir palaipsniui ji plito į šiaurę“,– pridūrė R.Ferenca.
