Pažiūrėkime į situaciją iš tolėliau. Ar iš šono. Atrodo, jog visus metus, o ypač vasarą, mūsų naujas politinis elitas, vedinas Naisių gubernatoriumi, mėgavosi dvaro intrigomis. Rinkimai, nesibaigiančios diskusijos apie pergales ir pralaimėjimus, vienų koalicijų bei politinių partijų griūtis ir kitų atsiradimas. Šioks toks dėmesys sritims, kuriose turime aiškius ir ilgalaikius tarptautinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, visi drauge skolinsime 30 mln. eurų krašto apsaugos sistemai, kad greičiau pasiektumėme taip reikiamą 2 proc. nuo BVP finansavimą). Arba toms, kuriose interesų grupės aktyviais veiksmais sugeba kažko išsireikalauti (pavyzdžiui, iniciatyva pasirašyti Nacionalinį susitarimą dėl švietimo). Tokių pavyzdžių galėčiau rasti ir daugiau, tačiau man, kaip pareigūnų bendruomenės atstovui, labiausiai rūpi teisėsauga ir čia tarnaujančių žmonių kasdienybė. O kas čia? Štai Jums tik keli faktai:
• Ugniagesiais gelbėtojais Lietuvos gyventojai jau turbūt dešimtmetį pasitiki labiausiai iš visų Lietuvos profesinių grupių. Ir ką? Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) nuolatinio vadovo neturi jau daugiau kaip pusę metų ir net ne šiaip vadovo, bet šios institucijos šeimininko, kuris pagaliau išvestų žmones iš tų pastatų, kurie primena arklides bei pagaliau pakeistų nevažiuojančius „ZIL“ automobilius. Beje, geras šeimininkas ir arklides tvarkingesnes turi. Taip pat atsakingi už šia sritį turi baigti prisidenginėti ir toliau kalbėti, kad vienas ugniagesys yra valstybinis, o kitas – savivaldybės. Gaisrai ir nelaimės nėra valstybės ar savivaldybės. Kai atsitinka nelaimė, žmonės nori pagalbos čia ir dabar, todėl būtina šią sritį pertvarkyti iš pagrindų. Dabar tam turime gerą progą, nes tai yra Vidaus reikalų ministerijos veiklos sritis, o naujoji ministrė gerai išmano savivaldos ir regioninės plėtros klausimus. Dabar galvos neturinti sistema byra tiesiog akyse: mašinos stoja pakeliui į gaisrus, pareigūnai lenda į ugnį ne visada turėdami tinkamų drabužių, o apie ugniagesių darbo užmokesčio dydį kalbėti iš viso nesinori.
• Prieš veidrodžius atsistojusios ir savimi patenkintos Policijos departamento galvos nesiliauja girtis įgyvendintų reformų sėkme, bet kaskart pamiršta pasakyti, kad tie pokyčiai vyko ir vyksta eilinių pareigūnų sąskaita. Didelis policininkų skaičius pasitraukė ar buvo patraukti iš tarnybos per kelis paskutinius metus, o likusiems vis sunkiau pakelti ženkliai padidėjusį darbo krūvį. Kol kas nėra jokio aiškumu ir apie tai, kas taps naujuoju ar senu naujuoju departamento vadovu, koks bus policijos finansavimas 2020 metais ir, pagaliau, koks bus policininkų atlyginimo didinimo likimas.
• Muitinės departamentas ir vėl neturi vadovo jau daugiau nei pusmetį. Tai primena chronišką ligą, kurios vis neįveikia finansų ministras. Nepaisant to, jog tai yra viena iš svarbiausių institucijų, turinčių kovoti su šešėliu ir taip saugoti bei pildyti valstybės iždą. Tiesa, tiek PAGD, tiek Muitinės vis dar nepaskirtų vadovų atveju problemą turime ne dėl to, kad jų nėra tinkamų ir kompetentingų, priešingai, nėra tokių, kurie būtų paklusnūs vykdytojai. Tai dabar kartais madinga vadinti lojalumu arba dar paprasčiau labai geru žmogumi.
• Pasieniečiai nuo kasmet ženkliai „didėjančių“ algų migruoja į kitas tarnybas. Šiais metais Pasieniečių mokykla net nesurenka norinčių tapti pasieniečiais, o tai dar viena institucija atsakinga ne tik už kovą su kontrabanda, bet ir už Europos Sąjungos sienų apsaugą.
• Kalbėdamas apie Kalėjimų departamento reikalus ir problemas apskritai gali nusilaužti liežuvį. Baisiausia, kad tos problemos egzistuoja jau daugelį metų, o ten tarnaujančių pareigūnų būvį aš galėčiau pavadinti šiuolaikiška vergija. Ar tai dar rūpi kam nors iš politikų? Vyriausybės ar Seimo narių? Nepanašu.
• Aplinkos apsaugos sistemai reikėtų atskiro straipsnio. Jei Muitinė ir PAGD vis dar neranda vadovų, tai nuo naujos Aplinkos ministerijos politinės komandos baigia išsilakstyti paskutiniai šią sistemą suprantantys ir ne niekam tikę, o kritiškai mąstantys savo srities ekspertai, kurie, kaip rodo paskutiniai atvejai, tinka net Prezidentūrai.
Gaila, tačiau tai dar ne viskas. Visgi ir čia paminėtų faktų pakanka, jog įsitikintume, kad teisėsaugos reikalai yra toli už Naisių gubernijos ribų.
Problemų ir darbo jas sprendžiant – per akis. Noro tai daryti? Atrodo, ne. Vietoje paprastų kasdienių pastangų taisyti situaciją mes iš finansų ministro ar net Ministro Pirmininko lūpų vis dažniau girdime kalbas apie besiartinančią ekonominę krizę, nors žymiausi šalies ekonomistai jos kol kas lyg ir nemato. O krizė, ar bent kalbos apie ją, kaip jau žinome iš patirties, yra vienas iš geriausių nieko veikti nenorinčių politikų pasiteisinimas. Be to, kasmet girdime, kad pinigų nėra ar jų nepakanka. Mano galva, kai kas neturi sąžinės, o ne pinigų. Jei jų išties trūksta, tai paskolinkime kaip krašto apsaugos sistemai atveju, juk kalbame apie žmonių saugumo sritį!
Visgi mes tylėti ir laukti kitų rinkimų nesirengiame. Manau, kad per šiuos, iki rinkimų likusius metus, padaryti galima tikrai daug. Vien jau, pavyzdžiui, dėl to, kad kova su korupcija ir šešėliu mūsų šalyje taptų dar efektyvesnė, o tai reikštų ir papildomas įplaukas į biudžetą. Tiesa, per paskutinius kelis metus pasistumėta į priekį, bet tempai nedovanotinai lėti.
Todėl NPPSS laikosi nuomonės, jog būtina siekti esminio tikslo – „Programos 1000“ įgyvendinimo, prie kurio privalo prisidėti ir valstybė. Turime ir galime pasiekti, kad 1000 eurų į rankas uždirbtų jau pirminės, 1300 eurų – viduriniosios ir 1600 eurų – aukštesniosios grandies pareigūnai. Tam Vyriausybė ir Seimas 2020 m. biudžete papildomai privalo numatyti apie 70 mln. eurų.
