Maisto prekių kainų reguliuoti neįmanoma. Neįmanoma, ir tiek. Nes jų reguliavimas prieštarauja laisvosios rinkos ideologijai ir skriaudžia verslininkus, nors apie tai Adamas Smithas ir nerašė. Norint išvardinti susijaudinusių liberalų argumentus, ko gero, užtenka vieno sakinio: „Negalima, ir tiek“.
Dažnai šis sakinys slepiasi po antraštėmis“ „Ekspertai nepritaria kainų reguliavimui“ arba „Kainų reguliavimas primena sovietmetį“. Tačiau neverta tikėtis, kad pirmajame straipsnyje minimi ekspertai išdėstys (pasitelkę skaičius ir pasaulinę patirtį), kodėl net ir menkos maisto prekių dalies kainų reguliavimas yra žalingas, o antrojo autorius pasistengs įrodyti, kad būtent ši analogija su sovietmečiu yra tokia baisi.
Prezidentei viešai perspėjus stambius prekybininkus dėl galimo kainų reguliavimo, laukiau neigiamos jų reakcijos, tačiau tikėjausi, kad prekybininkai ir jų interesus ginantys ekspertai, argumentuodami savo poziciją, prabils skaičių kalba. Deja, kol kas skaičiai, kuriais greičiausiai ir rėmėsi šalies vadovė, kalbėdama apie civilizuotų rinkos santykių nebuvimą Lietuvoje, yra ypač nepalankūs būtent stambiesiems prekybininkams.
2008 m. įsisiūbuojant procesui, kuris viešoje erdvėje įvardinamas kaip ekonominė krizė (nors tokiam apibūdinimui negalėčiau pritarti vien dėl to, kad pati kapitalistinė sistema yra užprogramuota periodiškai patirti tam tikrus skretimus, ir tie skretimai, mano įsitikinimu, traktuotini kaip normalus reiškinys), mes „netikėtai“ sužinojome, kad stambių prekybos tinklų koncentracija jau pasiekė 80%. Įsitikinti, kad Lietuvoje jau susiformavo oligopolinė rinka, labai paprasta pabandžius Vilniuje surasti mažą krautuvėlė, kurių dešimtimis rasite kiekviename Londono ar Paryžiaus rajone, ir galiausiai jos neradus.
Gyvenant Londone teko kalbėtis su anglu ekologu, kuris dėl savo įsitikinimų neremti jokio stambaus verslo niekuomet nesinaudoja stambių prekybos centrų paslaugomis ir renkasi smulkias parduotuves. Prisipažinsiu, tuomet aš taip ir nesugebėjau jam paaiškinti, kodėl vilnietis, net ir labai to norėdamas, tiesiog negali apsipirkti smulkių prekybininkų parduotuvėse. Jei toks pokalbis įvyktų šiandien, pirmiausia prisiminčiau katastrofišką smulkaus verslo susitraukimą 1997-2000 m. Tada sėkmingai veikiančio smulkaus ir vidutinio verslo dalis sumažėjo 7,5 karto. T.y. per 3 metus rimtų sunkumų patyrė beveik visas smulkus ir vidutinis verslas.
„Kryžiaus žygis“ prieš smulkų ir vidutinį verslą (šiuo atveju kalbame apie prekybininkus) nesibaigė net ir didesnio ekonominio pakilimo metu. Jei statybos ar gamybinio sektoriaus smulkių ir vidutinių įmonių padėtis šiek tiek gėrėjo, tai mažmeninės maisto prekių prekybos įmonių skaičius ir jų užimama rinkos dalis tik mažėjo.
Jei mes vis dėlto pripažinsime (nors ir su didelėmis išlygomis) laisvos rinkos, kaip savireguliacijos būdu veikiančio mechanizmo, gebėjimą subalansuoti kainas, tai toji laisva rinka turėtų bent jau egzistuoti. Lietuvos atveju negalime kalbėti ne tik apie rinkos santykius, būdingus Vakarų kapitalistinėms valstybėms, bet ir galime drąsiai teigti, kad esantis ir, beje, toliau besivystantis modelis įgavo visus būdingus bruožus to, kas populiariai vadinama „laukiniu kapitalizmu“.
Pripažinkime, kad padėtis, kuomet kapitalistinės oligopolinės ekonomikos sukeltas ligas valdžia priversta gydyti iš esmės socialistiniais „vaistais“, susidarė pirmiausia tos pačios valdžios veiksmų dėka. Smulkaus verslo suvaržymai ir vis didėjantis verslą administruojančių institucijų (o kaip žinome, po šių institucijų presu greičiausiai patenka smulkesnės įmonės) skaičius galiausiai sunaikino alternatyvos galimybes. Jokios smulkaus verslo (prekyboje) skatinimo programos jau nebebus veiksmingos, jei nebus įvesti griežti apribojimai stambiam prekybiniam verslui. Tuo pačiu reikėtų prisiminti, kad apribojimai stambiam prekybiniam verslui (darbo laiko ir dislokacijos vietos apribojimai, koncentracijos kontrolė) vienokia ar kitokia forma taikomi visose „senosiose“ ES šalyse.
Įvedant kainų reguliavimo mechanizmą, visų pirma reikėtų pirmiausią atsižvelgti į tai, kad išorinis kainų reguliavimas privačiose prekybos įmonėse neįmanomas vien įvedant nuostatą, ribojančią prekių antkainį. Prekybininkų atsakas į tokį veiksmą nuspėjamas – prekių tiekimas į parduotuves vyks per pačių prekybininkų įsteigtas trečiąsias įmones, veiksiančias kur nors Lenkijoje, Estijoje ar Gibraltare, kurios ir susižers pagrindinį pelną. Kitas atsakas – tai dabar paplitusi „marketingo“, „vidinės logistikos“ ar kitokių mokesčių tiekėjams sistema. Tuomet prekybos centrai formaliai sutiks taikyti žemus antkainius, o prekes iš tiekėjų pirks tariamai brangiai, taip susigrąžinant pelną per minėtas rinkliavas. Be to, mechaninis antkainių ribojimas ir vėl smogs smulkiems prekybininkams, kurie dar išliko ten, kur stambiems tinklams veikti neparanku, o parduotuvių išlaikymo ar prekių tiekimo kaštai pernelyg dideli. Tokiose vietovėse didesnis antkainis yra natūraliai susiklostęs reiškinys.
Tačiau mechanizmas, leisiantis apsunkinti prekybininkų manipuliacijas, yra. Egzistuoja tam tikri būsimos pagrindinių maisto produktų (grūdų, kruopų, žalios mėsos, cukraus) kainos atskaitos taškai – supirkimo kainos, kainos biržose ir t.t.(sukūrus sąnaudų/pelno apskaičiavimo metodiką, būtų nustatyta viršutinė pagrįstos kainos riba). Taip pat įmanoma indeksavimo sistema, pagal kurią pagrindinių maisto prekių kainų viršutinė riba būtų nustatoma lyginant atitinkamų prekių kainas su kaimyninėse valstybėse esančiomis kainomis (indeksavimo mechanizmas gali būti naudojamas ir kai kurioms pramoninėms prekėms bei vaistams). Prekybininkas, pakėlęs kainas virš nustatytos ribos, turėtų detaliai pagrįsti savo antkainio pagrįstumą, kitaip jam būtų taikomos sankcijos. Turėtų prasmės tam tikroms prekių grupėms įvesti privalomą viešą kainos pagrindimo deklaraciją, joje nurodant pirkimo kainą, pridėtinių išlaidų dalį ir pelno maržą.
Ar šios priemonės bus veiksmingos žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos? Greičiausiai jas vertėtų vadinti laikinomis, svarbiausią dėmesį sukoncentruojant į kitas prekybos rinkų demonopolizavimo priemones. Priešingu atveju už kainų reguliavimą atsakinga institucija neabejotinai virs dar vienu korupcijos lizdu, nes spaudimas iš prekybininkų pusės bus milžiniškas, o tarnautojo asmeninė nauda iš galimo korupcinio sprendimo greičiausiai sieks penkiaženkles sumas. Tačiau vienąkart sukūrus kontrolės ir reguliavimo mechanizmą, atsiranda didelė tikimybė, kad ateityje jo naudoti neteks arba jis bus įjungiamas tik išskirtiniais atvejais.
Rašydamas šį nedidelį straipsnį visiškai aiškiai suvokiu, kad atsiras tokių, kurie paskubės apkaltinti mane nostalgija „GOSPLAN'ui“ (jei nežinote, „GOSPLAN'as“ buvo planinė TSRS ekonomiką reguliavusi ir viską spręsdavusi struktūra). Nežinia, kuri iš dviejų sistemų – administracinės-komandinės planinės ekonomikos ar oligopolinės „laisvosios rinkos“ sistemos – yra didesnė blogybė, tačiau tai, kad ilgą laiką gyvenome vieno kraštutinumo sąlygomis, tikrai neturėtų tapti priežastimi dar tokį pat laikotarpį gyventi kito kraštutinumo sąlygomis.
