Lietuva iki galo neišnaudoja Europos Sąjungos (ES) teikiamų privalumų ir galimybių ne dėl bendrijos kaltės, o dėl savo pačių neveiklumo ir nesugebėjimo visapusiškai pasinaudoti jos resursais.
Pasak Nepriklausomybės akto signataro Rolando Paulausko, Lietuva prieš šešerius metus stodama į ES tiesiog negalėjo nestoti į ją. Jo manymu, Lietuvą į ES vedė tikėjimas vizijomis, iliuzijomis, postkomunistinė erdvė buvo persismelkusi Europos mitais, o realiai jos nepažinojome, už stojimo buvo kūrusiųjų ES geopolitiniai interesai.
„Mes stojome į savo susikurtą ES. Iš pradžių gyvendami už uždaros sienos ir negalėdami palyginti savo gyvenimo, susikūrėme tam tikrą viziją ir stojome iš tikrųjų į šitą viziją. Tai galima palyginti su įsimylėjusi mergaite. Įsivaizduokite, mergaitė įsimylėjo, tėvai mato, kad ji įsimylėjo visai ne tą žmogų, kad jis ją išnaudoja. Jūs jai galite aiškinti kiek norite, nieko nepadarysite, kol mergaitė pati nenusvils, ji eis paskui tą žmogų. Tas didžiulis mūsų civilizacinis darinys buvo įsimylėjęs Europos viziją“, – ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje „Kas būtų buvę, jei Lietuva nebūtų įstojusi į Europos Sąjungą?“ sakė R. Paulauskas.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys Kęstutis Daukšys svarstė, kad ES buvo sukurta, nes tarptautinėms kompanijoms reikėjo bendros rinkos, įstatymų. Dėl to jos, matydamos, kad sovietinis blokas sužlugdo, ieškojo, kaip „pasiimti“ būtent šias rinkas. K. Daukšys taip pat ieškojo alegorijų ir teigė, kad Lietuva, jos politinis elitinis, stodamas į ES, elgėsi tarsi paauglys, atitrūkęs nuo tėvų, – Lietuva atsiplėšė nuo Sovietų sąjungos, jis maištavo, jam reikėjo kito tėvo, kurio būtų globojamas. Parlamentaras teigė manąs, kad Lietuvai galbūt būtų pakakę įstoti tik į NATO arba Pasaulinę prekybos organizaciją (PPO).
„Tiesiog užsidėję gražius akinius ėjome, nes ES lyg ir saugiau“, – sakė jis.
„Darbietis“ citavo euroskeptiko, Europos Parlamento (EP) nario iš Didžiosios Britanijos Naidželo Fareidžio (Nigel Farage) žodžius, kad „tokios mažos šalys kaip Lietuva, prisijungdamos prie ES, pralošė viską. Jos jau išsilaisino iš sovietų priespaudos, bet santykinė Vakarų gerovė, kuri iš pradžių taip žavėjo, ėmė blankti“. Lietuvos tauta nebuvo subrendusi gyventi savarankiškai ir prisiimti visą atsakomybę.
Lietuvos liaudies partijos lyderė Kazimira Prunskienė laikėsi nuomonės, kad tuo metu politiniame lygmenyje buvo svarbu įgyti autoritetą tarptautiniu mastu, tapti brandesniais, prisijungti prie politinio elito, brandžios politinės sistemos. Be to, ES suteikė teisę jos rinkose turėti privalumų, teisine prasme buvo suvienodintos verslo sąlygos.
SEB banko prezidento patarėjas, finansų analitikas Gitanas Nausėda teigė manąs, jog stodama į ES Lietuva turėjo dvi galimybes – laikytis neutralumo politikos arba jungtis prie branduolio, iniciatyvos, kurią parodytų, pavyzdžiui, centrinės Europos valstybės, kurtų bendrą sąjungą, paremtą ekonominiais ar kokiais nors kitais interesais.
Diskusijos dalyviai minėjo tokius teigiamus ES duotus dalykus kaip laisvas judėjimas darbo, studijų tikslais Šengeno erdvėje, Lietuva tapo patrauklesnė turizmui, užsienio investicijoms.
Kita vertus, Lietuva, įstojusi į ES, prarado muitus, Ignalinos atominę elektrinę, rusų turistus Druskininkuose, Zarasuose, nualino savo tekstilės sektorių, išpardavė žemę užsieniečiams, nacionalizavo bankus, buvo priversta konkuruoti laisvoje prekyboje. Per metus dėl to, kad esame ES, patiriame 1,5 mlrd. litų nuostolį. Į Lietuvą kasmet plaukia ES finansinė parama, bet ji iškreipia konkurenciją, o patys iki šiol neišnaudojame ES privalumų ne dėl bendrijos kaltės, o dėl savo pačių neveiklumo.
Anot pašnekovų, Lietuva, palyginti su kitomis ES valstybėmis, nėra lygiavertė. Jie lygino, kaip Lietuva ir, tarkime, Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Airija atstovauja savo interesams ES.
„Buvome pripratę, jog reikia dėdės Maskvos paklausyti, tai lygiai taip pat skubiai susiieškojome dėdę, kuris yra Briuselyje. Bet tam dėdei iš tikrųjų „dzin“ kaip mes gyvename, tam dėdei svarbu, kaip jis gyvena, kaip išeis jo produkcija, kaip pardavinės savo prekes, jo darbuotojai gaus atlyginimus, užsakymus. Štai apie ką reikia šnekėti, ir mums taip pat reikia galvoti, o negalvoti, kad ES mums neš dovanų“, – teigė Seimo narys K. Daukšys.
Su problema, ar tinkamai Lietuva išnaudoja ES galimybes, susidūrė ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės Vyriausybės.
„Tai, ką dabar kalbame, tos blogybės, kurias siejame su naryste, didele dalimi susijusios su Vyriausybių darbo efektyvumu, ryžtingumu“, – aiškino profesorė K. Prunskienė.
Tuo tarpu ekonomistas G. Nausėda, kalbėdamas apie ES „blogybes“, sakė, jog ES vertiname neigiamai, nes esame neūkiški, nesugebame susitvarkyti, derėtis dėl savo interesų.
„Įsivaizduokite, kad ta lietuvaitė apsivedė, pradėjo nebesirūpinti namų ruoša, neprižiūrėti nagų, kasų. Ar tas jaunikis ją ilgai mylės? Daug šitų dalykų yra susijusių ne su pačia ES (...), o su mūsų pačių nesugebėjimu rūpintis savo žmonių interesais“, – svarstė G. Nausėda.
K. Prunskienė taip pat ragino lietuvius ryžtingiau atstovauti savo interesams ES.
„Turime pagaliau suvokti save ne kaip ES naujokai, kurie įsiklauso į vyresniųjų valią ir balsą, o būti drąsesni, ryžtingesni. Bet tam pirmiausia reikia suvokti mūsų interesus ir jų realizavimo būdą, orientuotis reikaluose, savo vidaus problemose ES galimybių ribose. Tada mums viskas eisis kur kas geriau. Kiek mes būsime laimingi ir patenkinti naryste ES, priklauso nuo ES lankstumo, jos didelių ir mažų šalių interesų įvertinimo“, – kalbėjo ji.
„Tikiu mūsų perspektyva net ir ES, bet daug kas priklausys ir nuo mūsų pačių. Jeigu galvosime, kad ES yra upė, į kurią įšokame ir ji neša, mums nereikia jokių pastangų nieko daryti, tai galime ir nuskęsti ar būti išmesti į krantą ir niekam nereikalingi. Bet ES ir buvimas joje neatima prievolės galvoti savo galva ir stengtis savo šaliai padaryti gerus darbus, kuriuos įmanoma padaryti net ir būnant šioje bendrijoje“, – apibendrino G. Nausėda.
