Praėjusią savaitę Druskininkuose virė karštos diskusijos – ar Lietuvai, norinčiai vėl būti atominės energetikos valstybe, neužtektų pasistatyti kelių mažo galingumo branduolinių jėgainių, ar būtinai reikia didelės ir galingos. O gal reikėtų palūkėti?
Amerikiečių Alano Palino („Westinghouse Electric Company“ vadovas), Peterio Crooko („Hyperior ower Generation, Inc.“ rinkodaros direktorius) ir Bruce'o Landrey („Nuse Power, Inc.“ viceprezidentas) pranešimai apie mažųjų branduolinių reaktorių veikimo principus, ganėtinai patrauklią kainą, trumpą statybos laikotarpį ir netgi tai, kad veikiausiai turėtų atkristi rūpestis dėl panaudoto branduolinio kuro laidojimo ar saugojimo, konferencijoje buvo išklausyti su dideliu susidomėjimu ir... šiokiu tokiu nusivylimu.
„Sumanymas iš tiesų puikus. 100– 300 MW galingumo jėgainės visiškai užtektu dideliam Lietuvos miestui aprūpinti elektra ir šiluma, mažesniems miestams užtektų ir 25–30 MW. Jos saugesnės, jei garantuojama rimtos avarijos tikimybė 1 iš 100 tūkstančių. Bet tai tik ateitis, ir dar nežinia, kas mokslo bus sukurta iki 2025 ar 2030 metų“, – po konferencijos savaitraščiui „Ekonomika.lt“ sakė vienas iš Fizikos instituto mokslinių bendradarbių.
Vėluoja ir kelia abejonių
Mažosios komercinės jėgainės – kol kas tik ateitis, kurios sulauksime po 10–15 metų, nors „Hyperior“ atstovas tvirtino, kad pirmosios tokios elektrinės jau galėtų būti pradėtos statyti 2014–2015 metais. Nors tokios jėgainės veikimo principai yra aiškūs, ištyrinėti, labai ilgai užtrunka daugybės licencijų gavimas.
Kita vertus, prieš pradedant komercinę mažųjų reaktorių gamybą, pirmiausia turi būti pastatytas pirmtakas ir įsitikinta jo kokybe bei saugumu.
Lietuvos, norinčios turėti atominę energiją jau 2020 metais, tokie terminai netenkina. Karštas skubių atominės elektrinės statybų entuziastų galvas turėtų atvėsinti Jozefo Misako, Čekijos branduolinių tyrimų instituto plėtros direktoriaus, pranešimas. Jis pabrėžė, kad Čekija, jau seniai branduolinės energetikos valstybė, panašiai kaip Lietuva, tik ketveriais metų anksčiau, kai paaiškėjo, jog teks uždaryti atominės elektrinės bloką, susirūpino naujos elektrinės statyba ir tikėjosi ją užbaigti per 8 metus. Dėl objektyvių priežasčių statybos užsitęs 13–14 metų. Turint omenyje, kiek projekte yra pasistūmėjusi Lietuva, mažai tikėtina, kad elektrinė bus pastatyta ne tik 2020-aisiais, bet ir 2024 ar 2025 metais, net jei būtų labai stengiamasi. Juk, radus rėmėją ir statytoją, su juo dar reikės derėtis, paskui apsispręsti, kokį projektą rinktis, parengti jo dokumentaciją, pateikti užsakymą reaktoriaus ir kitos įrangos gamintojams (prieš tai, matyt, paskelbus viešąjį konkursą), bent porą trejetą metų laukti, kol bus įvykdytas užsakymas, nutiesti specialius kelius, viadukus ir tiltus 500 km kelyje, kuriuo turės būti gabenamas negabaritinis krovinys (vidutiniu 3–5 km/h greičiu). O čia ir 2030-ieji panosėje.
Dar kartą: ar reikia?
Konferencijoje dalyvavę mokslininkai, branduolinės energetikos praktikai, ekonomikos analitikai akivaizdžiai stokojo argumentų, kodėl Lietuvai reikėtų statyti didelę branduolinę jėgainę, kokią tikimasi kada nors išvysti Visagine. Atvirkščiai, kaip iš Jerichono rago pylėsi argumentai prieš, pradedant jau tuo, kad vos 13 proc. visuomenės pasisako už atominės elektrinės statybą Visagine.
Su Visagino projektu akivaizdžiai pavėluota. Pagrindinis argumentas – energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos – mažai ką guodžia, ypač, kai vieną priklausomybę tektų pakeisti kita: reikėtų pajamomis už Lietuvoje gaminamą elektros energiją mokėti arba investuotojui, arba paskolą davusiems bankams. Elektros energijos kaina būtų tikrai aukštesnė negu kadaise gamintos Ignalinos atominėje elektrinėje – juk tie 30–40 mlrd. investuotų litų turėtų grįžti per 15–20 metų. Vadinasi, Visagine gaminama elektros energija turėtų kainuoti bent 20–30 ct/kWh. Betgi dabar per biržą už elektrą mokame po 15–17 ct/kWh, kad reikėtų mažiau gaminti Elektrėnuose („Lietuvos elektrinės“, galinčios elektra aprūpinti visą Lietuvą, gaminama elektros energija kainuoja apie 31 ct/kWh). Galų gale kur reikės dėti elektrą, kai branduolinės jėgainės jau stovės Kaliningrado srityje ir galbūt Ašmenoje (Baltarusija)? Savo gamintos elektros energijos perteklių Ignalinos atominė elektrinė parduodavo latviams ir baltarusiams po 6 ct/kWh arba atitinkamai už ekvivalentą keisdavo į traktorius „Belarus“. Gal savo elektros pertekliumi panašiai norės atsikratyti ir kaimynai?
Tai dažnai valkiojami argumentai, kurių niekaip neišgirsta Energetikos ministerija, naująją Lietuvos energetikos strategiją grindžianti atomine energetika.
Aukštyn kojomis
Raimondas Kuodis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius, ekonominiais argumentais kritikavo Lietuvos valstybės energetinius prioritetus ir teigė, kad jie pasirinkti dėl priežasčių, nieko bendra neturinčių su ekonomine logika. Pasak R. Kuodžio, valstybė kažkodėl didžiausiu rūpesčiu yra apglobusi Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, nors su energetiniu saugumu ji nieko bendra neturi – naftos produktų galima nusipirkti ir iš Rytų, ir iš Vakarų neretai pigiau, negu parduoda „Orlen Lietuva“. Gamtinės dujos tiekiamos iš vienintelio šaltinio, bet be jų negalėtų išsiversti tik chemijos pramonė. Nepaisant to, derybos su vieninteliu tiekėju keičiamos grasinimais. Elektros energija irgi negali būti prioritetas dėl jau minėtų priežasčių ir ypač dėl to, kad Lietuvoje instaliuotosios galios visiškai pakanka savoms reikmėms.
Prioritetu, R. Kuodžio nuomone, derėtų laikyti šilumos ūkį, pirmiausia valstybiškai pereinant prie biokuro, juolab kad, asociacijos „Litbioma“ skaičiavimu, 70 proc. šilumos energijos Lietuvoje galima pagaminti išnaudojant biokuro galimybes.
Visiškai beviltišku analitikas laiko gyvenamųjų namų renovacijos projektą – ne dėl to, kad jis nereikalingas, o dėl to, kad yra nepatrauklius, net atgrasus gyventojams. Juk, žadėdama kompensuoti 15 proc. paskolos renovacijai, Vyriausybė teigia, kad atnaujintame name bus sutaupyta mokant už šilumos tiekėjų paslaugas. Tačiau tą pačią sutaupytą ar kartais net didesnę sumą kas mėnesį teks mokėti paskolą suteikusiam bankui. Tiesa, yra vilčių, kad investicijos į renovaciją per 15–20 metų atsipirks.
Kazimieras Šliužas
