Strategija – veltis į diskusijas ir rodyti, kad kovoji
Su ugningais pažadais darbą pradėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, vis dažniau eina į kompromisą. Valdantieji nusileido prezidentės veto konservatyviam pagalbinio apvaisinimo įstatymui, persigalvojo dėl PVM lengvatos šildymui, pažadai pasipriešinti universitetų jungimui taip pat nuėjo perniek. Dabar atsisakoma ir visuomenės pasipiktinimą sukėlusio „Sodros“ įmokų didinimo kai kuriems dirbantiesiems.
V. Vobolevičius sako, kad tokio nenuoseklumo ir neapsisprendimo turėtų būti mažiau. „Tai yra nenašus darbas, laiko švaistymas. Neatrodo gražiai net ir partiją palaikantiesiems“, – teigia V. Vobolevičius. Anot jo, dažna valstiečių nuotaikų kaita – ne kas kita, kaip rinkiminė strategija.
„Šiuo atveju, manau, kad strategija galėtų būti tokia – rodyk, kad kovoji. Net jei atsitrauki, rodyk, kad dirbi, mušiesi ir panašiai. Rodyk, kad žiniasklaida tave puola, o tu bandai išlikti nuoseklus ir ištikimas savo vertybėms. Kaip pavyzdžiui, su pagalbiniu apvaisinimu, kai Ramūnas Karbauskis padarė plauko perkirtimo į dvi dalis manevrą. Vieną vertus dabar gali laikyti kiek nori embrionų, kitą vertus, jie yra neparduodami, nenaikinami ir taip toliau.
Nors su kai kuriais pasiūlymais atsitraukta, vis tiek išliko tam tikras reveransas socialiai konservatyviems rinkėjams. Taigi aš manau, kad strategija yra veltis į socialiai jautrias diskusijas, kad žmonės matytų, jog tu dirbi. Taip pat išsaugoti kažkokius trupinius pirminių pažadų. Kad parodytum, jog kažkoks rezultatas yra. Ir reitingai kils. Ką jie dabar ir daro“ – sako politologas.
Realybė neatitinka dalintų pažadų
V. Vobolevičiaus nuomone, kiekviena į valdžią atėjusi partija, išpildo tik apie 30 proc. savo dalintų pažadų. Ne išimtis ir valstiečiai žalieji.
„Tas procesas, kuris vyksta, yra labai normalus. Visos partijos tai daro – žada, o paskui optimizuoja. Bet valstiečių skirtumas, kad jie atėjo su trenksmu ir labai ryškia, užtikrinta vadovų kandidatūra bei idėjomis. To nedarysim, ano nedarysim, universitetų skaičiaus nemažinsim. Na, atrodo, mažinsim, nes optimizavimas. Toks gyvenimas. Ir jis labai stipriai disonuoja su drąsiais kompanijos metu dalintais pažadais“, – sako politologas. Anot profesoriaus, didelę įtaką valstiečių pažadų įtikinamumui turėjo partijos lyderio figūra.
„Karbauskis nebuvo tas eilinis nuobodus glamūrinis žurnalinis politikas. Jis eidavo į debatus be kaklaraiščio, rėždavo labai stipriai. Darė įspūdį. Dėl to dabar tas natūralus procesas, kai žadama, o paskui įgyvendinama tik maža dalis pažadų, šokiruoja rinkėjus. Iš šalies tikrai atrodo keistai, tačiau nereikia manyti, kad jie kažką kitaip daro. Nei viena partija neateina ir neįgyvendina savo pažadų kaip burtų lazdele pamojus“, – teigia profesorius.
Skirtingi požiūriai skaldo partiją
Anot V. Vobolevičiaus, pildyti rinkiminius pažadus ir laikytis vieningos pozicijos žaliesiems trukdo dideli ideologiniai skirtumai pačioje partijoje. „Nepasakyčiau, kad jie nesupranta, ką daro. Tiesiog jie turi per daug skirtingų supratimų. Komanda labai nevienalypė. Kai kurie tikrai yra savo srities ekspertai, tačiau turi labai skirtingus požiūrius į tuos pačius dalykus. Štai artėja balsavimas dėl vaiko teisių apsaugos įstatymo, kur valstiečiai, mano manymu, tikrai skils. Vėl išryškės konkuruojantys skirtingi supratimai, – prognozuoja politologas.
Dvi rinkėjų reakcijos
Profesorius sako, kad nuolat nuomonę kaitaliojančius valstiečius stebintys rinkėjai taip pat skyla į dvi stovyklas. „Įdomu, ką galvoja valstiečių elektoratas arba svyruojantys. Vienas variantas, gali pagalvoti, kad valdžia neturi programos, neturi sugebėjimo, plaukia pavėjui ir derinasi prie žiniasklaidos ir visuomenės nuomonės. Galimas toks interpretavimas. Bet antrą vertus, žiūrėkit, išeina prezidentė ir pasako, kad gera komanda, gerai dirba, pasitaiso dėl klaidų. Rinkėjai mato, kad jie kaunasi, nenusileidžia, išsaugo rinkiminės programos trupinius. Iš karto valstiečiai rinkėjams atrodo kaip čempionai, kuriuos kažkas bereikalingai kaltina ir vėl ant jų varo. Tai manau, kad šis pastarasis naratyvas ir laimės. Partija taip pat to tikisi. Dėl to ir eina į tas nuomonių kovas, kad atrodytų, jog dirba“, – mano pašnekovas.
Nenuosekli laikysena lydės visą kadenciją
Kiekvienas socialiai svarbus klausimas, dėl kurio valdantieji audringai svarsto, o po to persigalvoja, detaliai nušviečiamas žiniasklaidoje. V. Vobolevičius sako, kad taip valstiečiai didina savo populiarumą.
„Nemanau, kad jų dažni nuomonių pasikeitimai yra desperatiškas graibymasis už kiekvieno šiaudo, kuris priplauks. Kiek žinau, partijoje yra gana daug strategiškai mąstančių žmonių. Drįstu manyti, kad čia yra sumanymas, su kuriuo jie važiuos ir toliau. Sukelti ažiotažą, kad štai einame į šitą pusę su šituo tikslu, o paskui atsitraukiam ar pakeičiam kryptį, manau tai matysime visą kadenciją“, – teigia politologas.
Profesorius sako, kad net ir neigiami žiniasklaidos komentarai partijai labai naudingi. „Burnojanti žiniasklaida gali būti burnojimo objekto didžiausia sąjungininkė. Kaip parodė Donaldas Trampas, kuriam laimėti žiniasklaida tikrai labai padėjo. Ant jo piktai rašydama ji laikė jį visų rinkėjų dėmesio centre. Taigi valstiečiai sąmoningai bando panaudoti žiniasklaidos kipišą savo naudai. Jeigu žiniasklaida tave puola, vadinasi, tu esi geras, savas žmogus“, – aiškina V. Vobolevičius. Jo manymu, priešišką reakciją valstiečiai puikiai išnaudojo ir rinkimų metu.
„Rinkimų metu buvo labai daug kritikos iš priešiškų žmonių. Jie, pavyzdžiui, savo socialinėse paskyrose dėjosi pašiepiančias nuotraukas su šiaudinėmis skrybėlėmis. Tačiau valstiečiams nuo to buvo tik geriau. Tylioji grupė rinkėjų, kurie už juos balsavo, matė tą kritiką kaip neteisingą jų herojų puolimą“, – sako politologas.
Realybė gali „grįžti ir įkasti į užpakalį“
Paklaustas, ar nenuoseklūs valstiečių sprendimai ir dažna nuomonių kaita nekenkia valstybės valdymui, profesorius atsakė: „Demokratijos esmė nėra darbo efektyvumas. Jos esmė – visuomenės pasitenkinimas. Svarbiausia patenkintas rinkėjas. Tačiau tokia politika anksčiau vėliau prieina liepto galą, būna bankrotas, ateina „troika“ ir įteikia ultimatumą, kad reikia veržtis diržus. Realybė grįžta ir įkanda į užpakalį“, – juokauja pašnekovas.
V. Vobolevičius nedrįsta prognozuoti, ar šiuo atveju taip nutiks. Anot jo, tai priklausys nuo daugybės išorinių veiksnių, o rezultatus parodys tik laikas.
