1998 m. XXI a. Vilniaus vizijos kūrėjai sostinės savivaldybei pristatė miesto plėtros planą, kuriame tvirtino, kad „Vilnius turi tapti ne tik svarbiausiu šalies politikos, kultūros, mokslo, verslo ir turizmo centru, labai svarbu, jog ir patiems gyventojams čia būtų patogu ir jauku gyventi bei dirbti“.
Tąkart planuota, kad Vilnius artimiausiu metu nesiplės, nes mieste esą ir taip netaupiai naudota žemė, tačiau daug dėmesio susilaukė aplinkos tvarkymas, užterštumo mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas.
„Iš tos atributikos pasaulinės tai Vilniui labiausiai trūksta tarptautinių informacinių centrų, biznio centrų, pasaulio bankų ir stambių, gal ne visuomet stambių firmų atstovybių. Šitoje vietoje mes jaučiame, kad dar bus didelis šuolis. Tai, be abejonės, pašauks visą infrastruktūros vystymąsi mieste ir paslaugų sferos tobulėjimą, ir visą šitą dalyką mes ateityje turime gan greitai pajusti“, – TV3 žinioms 1998 m. kalbėjo A. Lukšas.
Tik suspausta spyruoklė
Ryškiai posovietinis miestas, kuriame dominavo posovietinės spalvos, – tokį 1998-ųjų Vilnių atsimena Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Be abejo, per du dešimtmečius Lietuva ir jos sostinė patyrė didelę transformaciją ir dabar galime didžiuotis didžiausiu lūžiu – esame Vakarų pusėje, mano jis.
„1998 metai buvo tik vilties metai, kad mes pagaliau galutinai įsijungsime į Vakarų bendriją, ir jeigu netyčia nukris geležinė uždanga, o kaip matome, taip ir nutiko, mes būsime jos teisingoje pusėje“, – 1998-uosiuos portalui tv3.lt prisiminė R. Šimašius.
Anuomet buvo matyti tik didžiulis Senamiesčio potencialas, sako politikas, bet tai, anot jo, buvo suspausta spyruoklė, kuri neparodė savo energijos. R. Šimašius, kaip ir XXI a. Vilniaus vizijos kūrėjai, pripažįsta, kad 1998 m. sostinei trūko detalių, kurios turi būti globalioje ekonomikoje dalyvaujančiame mieste.
„Tai ir korporacijų padalinių informacinių technologijų srityje ar kažkokios sofistikuotos gamybos, kaip biotechnologijos, ar naujų verslų, startuolių, tada dar to žodžio nebuvo tiek madingo. Tai visų šitų dalykų trūko. Trūko netgi žmonių, kurie kalbėtų įvairesnėmis kalbomis Vilniaus gatvėse, ir trūko galimybių, kad, jei kažkas iš lietuvaičių sudaro mišrią santuoką, kita pusė turėtų karjeros galimybių čia, Lietuvoje“, – vardino meras.
1998-ieji – lūžio metai
1998-ųjų Vilnius SEB banko prezidento patarėjui Gitanui Nausėdai vis tiek buvo patrauklus, nors ir trūko bruožų, rodančių, kad šis miestas – dinamiškas ir jau stiebiasi į XXI a.
„Dar nelabai ką matėme dešinėje Neries pusėje, ten buvo daug visokių bakūžių apgriuvusių. Jos, aišku, savaip įdomios, bet vis dėlto konservuoja tam tikrą miesto veidą. Sutikime, kad dar ir prekybos centrų tokio judėjimo ir judesio nebuvo. Žmonės pirko smulkesnėse, prastesnę infrastruktūrą turinčiose parduotuvėse. Tai taip pat uždėdavo tam tikrą antspaudą mūsų kasdieniam gyvenimui“, – gyvenimą Vilniuje prieš 20 metų portalui tv3.lt prisiminė G. Nausėda.
Prieš du dešimtmečius, pamena ekonomistas, Vilnius negalėjo pasigirti ir gyventojus, sportininkus ir atlikėjus sutraukiančia arena, o pats miestas demonstravo atotrūkį nuo vidutinio vakarietiško miesto.
„Dabar jau užsieniečiams rasti tokius ryškius skirtumus, kur jie galėtų badyti pirštais ir sakyti, o, kaip čia pas jus, o pas mus va taip, jau tiesiog nebelabai yra, o jeigu yra, nelabai pastebiu ar neįvertinu“, – kalbėjo G. Nausėda.
Kaip ir R. Šimašius, G. Nausėda 1998-uosius vadina lūžio metais, primindamas, kad tada Rusiją sukaustė ekonominė krizė, paveikusi ir Lietuvos verslininkus. Tąkart daugelis verslininkų turėjo persiorientuoti, todėl, anot ekonomisto, vakarietiškos bendrovės atrado Lietuvą.
„1999–2000 m. užsienio bankai atrado Lietuvą. Pirmieji skandinaviški bankai pradėjo įsigyti lietuviškų bankų akcijų paketus. Ir tada per kokius 3–4 metus, man pačiam teko būti šio proceso liudininku, mes labai staigiai tapome vakarietiški bankai, nes, jeigu būtume ėję natūraliu evoliucijos keliu ir patys kūrę programas, klientų aptarnavimo modelius, IT sistemų diegimą, tai tikrai būtų užtrukę kokį 15–20 metų“, – teigė G. Nausėda.
Vilnius turi tapti viltimi
Tiems, kurie prisimena 1998-uosius, akivaizdu, kad Vilnius ir jo nuotaika pasikeitė, o į jį dėtos viltys buvo realizuotos. Tačiau, kaip pastebi R. Šimašius, tai toli gražu nereiškia, kad viskas pasiekta.
Pirmiausia jis pažymi, kad Vilnius turėtų įgauti veidą, kurį turėjo prieš kelis šimtmečius, ir tapti rimtu ramsčiu europietiškoms laisvės vertybėms.
„Mes dabar nebeturime būti tie, kurie bando pakliūti į klubą. Mes turime būti tie, kurie yra šito klubo viltis. Vis labiau tokiais esame. Vilnius yra iš tokių vietų, kur labai aiškiai matome, kad Europos vertybės vis labiau skleidžiasi, yra vis daugiau pagarbos kitam žmogui, daugiau laisvės, daugiau dinamikos, tai yra tai, ant ko stovi Vakarų civilizacija. Tai mes turime būti Vakarų civilizacijos viltis, o ne stojantieji į klubą“, – kalbėjo R. Šimašius.
Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, sostinė turėtų pasižymėti, kaip technologijos kūrėjų lopšys, mano R. Šimašius.
„Svarbiausia, ko mums šiandien trūksta, tai yra kardinaliai pertvarkyti ir pakeisti švietimo sistemą, kad tie žmonės, kurie čia dirbs po 20 metų, būtų ateičiai pasiruošusios ir savarankiškos asmenybės. Viena yra aišku apie ateitį, kad visi mes dirbsime vis labiau su technologijomis. Tai mano tikslas, ir manau, kad tai yra kertinis tikslas, kad Vilniuje būtų santykinai daugiau technologijų kūrėjų negu technologijų vartotojų. <...> Vartotojais bus visi, čia nieko gudraus, planšetiniai kompiuteriai – nieko gudraus. Svarbu, kad būtų jų arba kitų dalykų kūrėjų“, – vylėsi meras. Paklaustas, kokį Vilnių galime regėti po dar dviejų dešimtmečių, G. Nausėda antrino R. Šimašiui, sakydamas, kad Vilnius gali tapti technologijų lopšiu, jei tik kels sau tokį tikslą.
„Labai daug priklauso nuo to, ar centrinės valdžios, ar vietinės valdžios, o jos nuolat keisis, išsaugos tą patį stuburą ir tą pačią strateginę kryptį. Kad neatsitiktų taip, kad vienas meras sako, štai, Vilnius galėtų tapti technologiniu centru, ateina kitas meras ir pasuka Vilnių visiškai į kitą pusę. Tada, žinoma, tai siųstų labai klaidingus signalus tiems patiems investuotojams ir turbūt tos ambicijos nepavyktų įgyvendinti. Tai tęstinumas, tęstinumas ir dar kartą tęstinumas yra būtina viso to sąveika“, – pabrėžė ekonomistas.
