Dar XIX amžiuje Lukiškės, su aikšte ir varganu kalėjimu priešaky, sostinės kontekste buvo suvokiamas kaip visiškas priemestis be išplėtotos gatvių sistemos. Tiesa, minčių miesto plėtimui į priemiesčius buvo. Jau 1834 metais caras Nikolajus I Vilniaus generalgubernatoriui Nikolajui Dolgorukovui įsakė kurti naują miesto planą.
Planai nebuvo ambicingi, o kaip rašė humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Jogėla kolektyvinėje monografijoje „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro“, kad paties Vilniaus generalgubernatoriaus planas buvo „labiau pritaikytas miesto pagražinimui ir sutvarkymui“.
Atsirado ir įvairių prieštaravimų, finansinių problemų, todėl Lukiškių priemiesčio prijungimas prie sostinės širdies užtruko.
Vilniaus „širdis“ galėjo atrodyti ir kitaip
Po daugiau nei puse amžiaus užtrukusių planavimo darbų Lukiškių priemiestyje gatvių tinklas formuotis pradėjo tik XX amžiaus pradžioje. Tai sutapo ir su moderniausios kalinimo įstaigos Rusijos imperijoje statybų darbais. V. Jogėla rašo, kad privačių ir valstybinių pastatų atsiradimas (tarp jų ir Lukiškių kalėjimo) kėlė priemiesčio prestižą, todėl reikėjo ir formuoti gatvių tinklą, apjungiant statinius.
Tiesa, dabar jau tampa aišku, kad Vilniaus „širdis“ galėjo atrodyti ir kitaip. Pasirodo, kad statyti planuojamo kalėjimo Lukiškių priemiestyje nenorėjo ne tik miesto valdžia, tačiau ir jo gyventojai. Bandyta kreiptis į Justicijos (Teisingumo) ministeriją ir jos vadovą, koriko pravarde žinomą Nikolajų Muravjovą.
Atsiųsta Vyriausiosios kalėjimų valdybos pareigūnų delegacija nusprendė – Lukiškių kalėjimas turi būti statomas ten, kur ir planuota. Paskutinį žodį tarė pats ministras ir tapo aišku, kad kalėjimo statymo plane pakeitimų nebus. Vienas iš pagrindinių argumentų – kalėjimo artumas su Teismo rūmais ir Lukiškių aikšte, kurioje buvo nevengiama vykdyti viešas bausmes.
Kalėjimas su dviem jau paminėtais objektais sudarė vadinamąjį „bausmių trikampį“. Sulaikytieji nuosprendį išgirsdavo Teismo rūmuose, kalėdavo netoliese esančiame kalėjime, o paskutines savo gyvenimo minutes kartais pasitikdavo Lukiškių aikštėje.
Šiam „bausmių trikampiui“ reikėjo ir padorios infrastruktūros, kad būtų patogu transportuoti kalinius. Reikėjo „neprisidaryti gėdos“ ir prieš garbingus svečius iš užsienio, o jų tikrai buvo. Visgi – kalėjimas – moderniausia kalinimo įstaiga visoje imperijoje. Taip atsirado poreikis ir tiesti gatves, kad užsienio svečių ar kalinių kelionės po priemiestį netaptų atsakingų pareigūnų galvos skausmu.
Gatvės atsirado. Nors jų tiesimas užtruko iki pat Pirmojo pasaulinio karo, tačiau atsirado. Galima manyti, kad gatvių tinklo formavimuisi pagreitį davė būtent „bausmių trikampis“ su Lukiškių kalėjimu priešaky. Taigi, vargu ar galėtumėme šiandien iš šalies stebėti „Netflix“ komandos darbus Vilniaus senamiestyje, jei anuomet N. Muravjovas būtų pritaręs kalėjimo iškėlimui už miesto ribų.
Kalėjimo statybos ir darbuotojų atranka
Vokiečių istorikas ir miesto antropologas Felix Ackermanno straipsnyje „Lukiškių kalėjimas kaip XX a. Vilniaus istorijos mikrokosmosas“ rašo, kad Lukiškių kalėjimo statybų darbai pradėti tik 1900 metais. Jiems buvo pasitelkti vyrai, kurie turėjo atitikti fizinių gebėjimų kriterijus. Taip pat – turėjo naudoti asmeninius darbo įrankius.
Anot F. Ackermanno, visos reikalingos statybinės medžiagos buvo vežamos iš pačio Sankt Peterburgo, o jų pirkimą finansavo tuometinė Justicijos ministerija, kuriai vadovavo Nikolajus Muravjovas.
Vilniuje statomas kalėjimas turėjo būti itin ambicingas projektas. Jis turėjo būti naudojamas ne tik nuteistų kalinių kalinimui, tačiau kaip ir areštinė suimtiems ir teismo verdikto laukiantiems suimtiesiems. Siekta, kad pastatų kompleksas taptų moderniausia kalinimo įstaiga visoje carinėje Rusijoje.
Istorikas V. Jogėla pastebi, kad kalėjimas turėjo būti modernus ir buitinėmis inovacijomis. Planuota, kad įstaigoje atsiras ledainė, duonos kepykla, skalbykla ir ligoninė. O vokiečių istorikas atkreipia dėmesį ir į tai, kad planuota įdiegti šildymą, oro ventiliavimo sistemą.
Religijų įvairovė, kaip modernumo ženklas
Dar tik pateikus pirmuosius Vilniaus kalinimo įstaigos projektus tapo aišku, kad čia turės atsirasti vietos ne tik stačiatikių cerkvei, bet ir žydų sinagogai, katalikų koplyčiai. Nesunku nuspėti, kodėl buvo priimti tokie sprendimai: Vilniuje didelę dalį vietos gyventojų sudarė žydai bei katalikai. Stačiatikybės šventovė tapo Rusijos imperijos galios, oficialiosios valstybės religijos simboliu. Cerkvės ansamblis matomas tiek iš išorės, tiek iš vidaus dar šiandien.
Jau statant kalėjimo kompleksą buvo aišku, kad cerkvė turės didžiausią vaidmenį. Ji buvo skirta ne tik maldų vietai. Carinė valdžia orientavo, kad ir kalinių prižiūrėjimas galėtų būti grindžiamas religinėmis erdvėmis, svarsto F. Ackermann. Tai reiškia, kad kaliniai modernioje kalinimo įstaigoje turėjo būti grupuojami būtent pagal religiją, kurią jie išpažįsta.
Tiesa, netiesioginė tarpreliginė konfrontacija buvo kilusi, tačiau tik pačioje kalėjimo istorijos pradžioje ir labai trumpam. Į pastatytą kalėjimo kompleksą atkelti katalikai nebuvo patenkinti savo religine vieta. Koplyčiai skirta vieta netenkino ne tik tikinčiųjų, bet ir kunigo, kuris kiek vėliau valdžios prašė paskirti didesnę patalpą. Istoriko V. Jagėlos duomenimis, pirmoji koplyčiai skirta vieta buvo tik 5 metrų ploto, o tokios erdvės vargu ar užtektų net altoriui.
Žinoma, galima manyti, kad caro valdžia tą suprato nuo pat pradžių ir patalpas skyrė tai žinodama. Kitaip tariant, valdžia, paskirdama netinkamą vietą, netiesiogiai tyčiojosi iš kitatikių (ne stačiatikių, – aut. past.) Žydų sinagogos erdvinė padėtis buvo dar apmaudesnė, tačiau jie nedrįso konfliktuoti su valdžia ar administracija ir pasiliko skirtose patalpose.
Kalėjimo modernumas, apie kurį kalbama dar dabar, įstaigai jau iškėlus paskutiniuosius kalinius, pasireiškė ne tik sienų aukštumu, administracinėmis patalpomis, statybinėmis medžiagomis ar darbo organizuotumu. Kalėjimo kompleksas giriamas dar ir dėl to, kad sugebėjo nedidelėje teritorijoje sutalpinti visas tris religijas. Rusijos imperijoje tai buvo vienintelė tokia kalinimo įstaiga, tikina F. Ackermann.
Kalėjimas, kaip tranzitinis žydų egzekucijos taškas
Nuo kalėjimo atidarymo iki jo uždarymo prabėgo daugiau nei 100 metų. Per šį laikotarpį kalinimo įstaigos sienos matė ne tik nuolat besikeičiančius nuteistuosius, tačiau ir nuolat kintančią valdžią. Lukiškių kalėjimas pastatytas šalyje vyraujant carinės Rusijos režimui. Kiek vėliau į Vilnių įžengė lenkai, o po kelių dešimtmečių čia jau šeimininkavo sovietai. Po to, kai karo metais Lietuvą užėmė Adolfo Hitlerio Vokietija ir naciai, Lietuva, kartu su Vilniumi vėl pateko į sovietų rankas.
Carinės Rusijos valdymo metais Lukiškių kalėjimas administravimo, kalinių kontingento bruožais iš kitų kalėjimų neišsiskyrė. Tiesa, nebent išskirtume tai, apie ką rašo ir F. Ackermann. Nors čia ir nebuvo atskiriami politiniai ir kriminaliniai kaliniai, Lukiškių kalėjimas vis tiek tapo vieta carinio režimo politinių priešininkų sulaikymo įstaiga. Pavyzdžiui, sovietų represines struktūras kurti pradėjęs Feliksas Dzeržinskis Lukiškėse kalėjo 1906 metais.
Lenkų valdymo metais principas iš esmės nesikeitė. Daugiau dėmesio skirta visuomenėje nepasitenkinimą keliantiems, valdžiai oponuojantiems lietuviams. Natūralu, nes po to, kai Lenkija okupavo Vilnių, lietuviai viso tarpukario metu nedrįso pripažinti sostinės svetimai valstybei. Tai vis sukeldavo tam tikrą pasipriešinimą, kurį lenkų valdžia stengėsi slopinti. Slopinimas baigdavosi „bilieto įteikimu į vieną pusę“ – pasiuntimu į Lukiškių kalėjimą.
Naują tvarką ir fizinius žiaurumus atnešė komunistų valdžia. F. Ackermann rašo, kad Lukiškių kalėjime atsidūrė lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai, nacionalinių projektų propaguotojai be jokių išimčių. Sovietų režimas politiniams kaliniams tapo tikru košmaru. Nauji prievartos metodai pranoko carinės Rusijos taikytas bausmes. Egzekucijos, vykdytos ne tik Teismo rūmų pastate, Lukiškių aikštėje, bet ir pačiame kalėjime sovietinės okupacijos laikotarpiu tapo norma.
Prasidėjus masiniams tremimams Lukiškes taip pat suvaidino nemenką vaidmenį. Kalėjimas tapo tranzitine žmonių laikymo vieta, prieš pasiuntimą traukinių vagonais į tolimus Sibiro taškus. Vilniuje surinkti žmonės pirmiausia atsidurdavo kalėjime, o jau netrukus būdavo pasiunčiami į geležinkelio stotį.
A. Hitlerio Vokietijai karo metais išstūmus Sovietų Sąjungą iš jų okupuotų pozicijų palengvėjo paprastų politinių kalinių situacija, teroro prieš juos buvo kiek mažiau, tačiau žydai kalėjime nebebuvo laikomi kaliniais. Jau nuo 1942 m. į juos pradėta žiūrėti kaip į būsimas aukas, neužsibūnančias kalinimo įstaigoje.
Ten būdavo atsiunčiami mieste sugauti žydai. Po to jie būdavo išsiunčiami į paskutinę gyvenimo kelionę link Panerių, kur – sušaudomi.
Tiesa, F. Ackermann teigia, jog būta nemažai atvejų, kad tarp pačių žydų pasitaikydavo ir sovietų karių, lietuvių ar lenkų kalinių, kurie tuose pačiuose Paneriuose buvo klupdomi veidu į duobę ir žiauriai nušaunami. Nacių okupacijos metais kalinių srautai Lukiškių kalėjime išaugo kelis kartus, todėl sulaikytuosius buvo net fiziškai sunku sutalpinti.
Straipsnyje remtasi Vytauto Jogėlos mintimis iš knygos „„Lukiškių sociotopografija (1831–1918 m.): nuo pakraščio centro link“, in: Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a.–XX a. pradžia“, Felix Ackermann straipsniu „Lukiškių kalėjimas kaip XX a. Vilniaus istorijos mikrokosmosas“ knygoje „Vietos dvasios beieškant“.
