Savo ruožtu naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Santaros klinikas dėl oficialaus komentaro, tačiau klinikos vadovaujasi LR įstatymais ir komentuoti konkretaus atvejo be tėvų sutikimo negali. „Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, Santaros klinikos vadovaujasi LR įstatymais ir neturi teisės komentuoti konkretaus atvejo be tėvų sutikimo.“
Viešai lieja ašaras
Netekusi kūdikio, moteris savo socialinio tinklo paskyroje išplatino viešą pasakojimą apie tai, kuo sirgo ir kokią pagalbą gavo vaikelis.
„Kai mūsų vaikelis buvo 2 savaičių amžiaus, per apžiūrą šeimos gydytoja pastebėjo patechiją ant jo smakriuko, tarp raukšlyčių. Liepė stebėti ar nedaugės, ar nedidės.
Po savaitės laiko mes atsibudę ryte ruošėmės keisti kūdikiui sauskelnes ir pastebėjome, kad ant jo galūnių yra daugybė į mėlynes panašių žymių bei patechijų. Nuvykome pas šeimos gydytoją ir gavome siuntimą į Santaros klinikas.
Ten buvome hospitalizuoti į naujagimių skyrių, kraujas parodė nežymų krešėjimo rodyklių pakitimą, buvo atlikta galvos echoskopija, kuri nerodė jokių pakitimų ir sekančią dieną mus paleido namo, sutarus, kad po savaitgalio atvyksime į Santaros klinikų onkohematologinį dienos stacionarą darytis tolimesnių tyrimų.
Man paprašius atlikti tikslesnį galvos tyrimą – kompiuterinę tamografiją arba magnetinį rezonansą, man pasakė, kad nėra pagrindo.
Kitą savaitę sutartu laiku atvykus pas hematologus, vaikui buvo paimtas kraujas, atkreiptas dėmesys į tai, kad kraujas ilgokai bėgo po paėmimo. Palaukėme gydytojos palatoje ir mus išleido namo, bet gydytoja sakė susisieks dar su naujagimių skyriumi pasikonsultuoti dėl į herpes panašios pūslelinės ant mažylio lūpos.
Popiet sulaukėme gydytojos skambučio, kad turime grįžti į ligoninę, nes, vis tik, jei tai herpes, tai gali būti pavojinga.
Grįžome ir buvome paguldyti į naujagimių skyrių. Buvo greitai nustatyta, kad tai nėra herpes, tačiau vis atsirasdavo naujų mėlynių ir patechijų, todėl gydytoja pasiliko mus ligoninėje toliau tirti. Taip pat kūdikio išmatose buvo pastebėta juodos spalvos taškelių ir paimtas tyrimas patikrinti, ar nėra slapto kraujavimo ir tyrimas grįžo teigiamas.“
Tyrimai prastėjo
Moteris pasakoja, kad vis tik gydytoja nusprendė viską suversti alergijai laktozei (per visą laiką gulėjimo ligoninėje alergologo mes net nematėme ir ji pasikonsultavus su gydytoja telefonu, neapžiūrėjus vaiko išrašė belaktozį mišinį ir toliau kraujavimo priežasčių ieškota nebuvo, kad bent atmesti blogiausia).
„Tuomet mus paleido namo ir už kelių dienų susirgome covid. Su covid buvome ligoninėje, bet paleido namo, nes būkle buvo stabili.
Už savaitės atvykome pakartotiniems tyrimams į onkohematologijos dienos stacionarą. Buvo paimta daugiau tyrimų, parodytos naujos mėlynės. Išvykome namo.
Vakare su manimi susisiekė onkohematologė ir pasakė, kad vaikelio prasti tyrimai, viskas rodo į stiprų kepenų pažeidimą ir turime atvykti į ligoninę.
Bet, kadangi nebuvo vietų, pasakė, kad susisieks po savaitgalio. Antradienį su mumis susisiekė, trečiadienį atvykome gultis į ligoninę.
Tą pačią dieną buvo atlikti tyrimai, kraują pavyko paimti sunkiai, jis labai krešėjo ir teko traukti su švirkštu.
Sulaukėme rezultatų kurie labai nepatiko daktarams, tyrimai rodė į trombozę, bet kadangi vaikui buvo kepenų pažeidimas, nuspręsta stebėti ir bandyti apsieiti be vaistų. Vakare, būnant ligoninėje, keičiant kūdikiui sauskelnę, jam trakštelėjo kojytė.
Apžiūrėjo viena, paskui kita būdinti gydytoja ir abi pasakė, kad panašu, kad jam yra laisvas sąnarys, bet pasakė, kad dar pasikonsultuos su traumotologais.
Traumotologai rekomendavo padaryti rentgeną ir rentgenas parodė šlaunikaulio lūžį su poslinkiu, buvome perkelti į kitą ligoninę, buvo įstatytas į vietą kaulas ir vaikas buvo paliktas stebėjimui reanimacijoje.
Kitą rytą traumotolojai nusprendė dar kartą pakoreguoti kojytės padėtį ir vaikas dar parai pasiliko reanimacijoje.
Kitą rytą jis buvo grąžintas į skyrių, į ligoninę, kur atsigulėme dėl kepenų ir toliau gydėmės ten. Dėl vaiko lūžio buvo iškviesta gydytoja genetikė, kuri apžiūrėjusi pamatė simptomų, liūdijančių, kad vaikui galimai yra osteogenezė – trapių kaulų liga (vienas iš stipriai tą patvirtinančių faktų buvo melsvi akių obuoliai, kas yra šitos ligos simptomas). Tyrimo atsakymo sakė teks laukti bent 6 mėnesius.“
Negavo rekomendacijų
Toliau mama sako negavusi patarimų apie tai, kaip elgtis su vaiku, jeigu jam išties nustatyta trapių kaulų liga.
„Po 2 savaičių turėjome pasirodyti traumotologui. Po 2 savaičių atvykome pas traumotologą, paprašėme pakeisti gipsą, nes gipsas buvo uždėtas nuo liemens iki pirštų galiukų todėl gipsas visad išsipurvindavo ir sušlapdavo.
Apžiūros metu sužinojome, kad prieš 2 savaites, atlikus rentgeną, kai sulūžo koja, gydytojai pastebėjo seną jau sugijusį ir nauju kauliniu audiniu pasidengusi kitos šlaunies lūžį. Pagal laiką buvo panašu, kad lūžis įvyko gimdymo metu arba dar prieš gimdymą.
Apie šitą gydytojų pastebėjimą mūsų niekas neinformavo, kai tas buvo nustatyta. Gipsas buvo pakeistas su bendra narkoze ir tą pačią dieną išvykome namo.
Prieš išvykstant paprašėme gydytojos patarimo, kaip elgtis, ką daryti, jei mūsų vaikeliui yra osteogenezė - gi tokiu atveju jį reikia labai saugoti, galbūt reikalinga speciali įranga vaiko nešiojimui, gydytojos atsakymas buvo toks – kol diagnozė nepatvirtinta, gyvenkite įprastą gyvenimą. Mum perklausus, ar tai tikrai saugu, konkretaus atsakymo nesulaukėme.
Kraujo tyrimas parodė žemesnį už normą hemoglobiną, bet gydytoja pasakė, kad dėl šito rekomendacijų neduos, nes tai ne jos sritis.
Po 2 dienų vaikas buvo ypatingai neramus, labai verkė liečiant jam šonkaulių sritį, keičiant sauskelnes ir rengiant. Buvo labai neramu ir mes vėl išvykome pas traumotologus. Kai mus priėmė gydytojas, paaiškinau situaciją ir paprašiau padaryti vaikui šonkaulių rentgeną.
Man buvo atsakyta, kad tokiems mažiems šonkauliai nelūžta, nes ten kremzlės ir vietoj to padarė galūnių rentgeną , kuris nieko neparodė, o kodėl verkia liečiant jo šonkaulius, krūtinę, buvo paaiškinta, kad dėl to, kad jam spaudžia gipso liemens dalis ir patarė pakišti ten marliuką.
Po 2 dienų vykome planiniam vizitui pas kepenų gydytoją, parodžiau gydytojai vis daugėjančias mėlynes, kurių dabar buvo tikrai nemažai ant veido ir galvos. Gydytoja prie manęs paskambino mūsų onkohematologei, paaiškino situaciją, paklausė, ar gali nusiųsti mus pas ją apžiūrai, bet ji atsakė, kad ji su studentais, visi įmanomi tyrimai mums jau atlikti iš jos pusės ir reikia sulaukti genetikų atsakymo dėl osteogenezės, nes jei ją patvirtins, tai paaiškins mėlynes.
Tuomet kepenų gydytoja mus nusiuntė kraujo tyrimams. Kraujas mažyliui buvo imtas iš galvos venos, buvo bandyta kelis kartus, aš įspėjau sesutes apie galimą osteogenezę, bet jos tik skubėjo atlikti savo darbą ir vaiką nelabai saugojo.
Buvo atlikti keli bandymai paimti kraują iš galvos venos, kraujas bėgo sunkiai ir uzkrešėjęs, tas sukėlė nerimą slaugytojai ir ji išėjo pasitarti su gydytoja. Kadangi prieš tai buvo įtariama trombozė, gydytoja nusprendė namo mūsų nebepaleisti.
Susitarėme, kad vykstame namo daiktų, susitarsime dėl kitų vaikų priežiūros su vyru ir mes grįšime atgal.
Man tik atvažiavus iki namų, paskambino gydytoja ir pranešė, kad iš to užkrešėjusio kraujo kiek pavyko ištirti, tiek viskas buvo normoje.
Mano žiniomis, buvo tiriami kepenų rodikliai. Krešėjimo rodykliai tikrinti nebuvo, nors ir prieš tai buvo įtariama trombozė o kraujas iš galvos buvo paimtas ypatingas sunkiai ir užkrešėjęs. Vistik, į ligoninę mus guldyti persigalvojo ir pasakė nebevažiuot.
Kitą savaitę vėl atvykome pas traumotologus su šlapiu, minkštu gipsu. Pasinaudojus proga susiradau skyriuje gydytoją, kurį man rekomendavo kaip geriausią specialistą, dirbantį su retom kaulų ligom.
Jis apžiūrėjo vaiką, patvirtino, kad viskas labai panašu į osteogenezę bei paprašė mūsų traumotologės pasidalinti su juo rentgeno vaizdu kai bus atliktas.“
Daugėjo mėlynių
Mėlynes ant vaiko galvos ir kaklo pakomentavo kaip krešėjimo sutrikimą ir rekomendavo grįžti atgal pas onkohematologę. Atlikus rentgeną, gydytoją pasakė, kad jie jau pasitarė su ortopedu ir nusprendė gipsuoti dar 2 savaitėms.
Man paklausus kodėl per 4 sav vis dar ženkliai nesugijęs lūzis, kurio gyjimui tokiam kūdikiui mum pirmai davė 2-3sav, atsakymo nesulaukiau.
Buvo nutarta gipsą vėl keisti su bendra nejautra ir palaikyti mus parą ligoninėje, kad gipsas sutvirtėtų po specialiom lempom.
Pasinaudojome proga, kad vaikui buvo nuimtas gipsas padaryti rentgeną paprašėme vaiką pasverti, nes dėl lūžio ir gipso buvo nesvertas nuo 1mėn amžiaus. Svarstyklės parodė vos 150g prieaugį per 1.5mėn ir aš nieko nelaukdama skambinau mūsų gastroenterologei. Susitarėme, kad atvyksime pas ją po savaitės.
Prieš narkozę gipso keitimui vėl buvo atliktas kraujo tyrimai, kurio metu hemoglobinas jau buvo šiek tiek virš normos, nors prieš savaitę dar buvo per žemas. Keista tas pasirodė tik mums su vyru. Gipsą pakeitė, kitą dieną važiavome namo.
Mėlynių vis daugėjo, įvairaus dydžio, įvairių spalvų. Vis pakalbėdavome apie jas su vyru ir stebėdavomės, kaip tai gali būti normalu?
Bet žinojome, kad pas gydytojus važiuoti jau neverta. Vis tiek nieko nebetirs, nes pasak jų nėra ką tirti , o kompiuterinei tamografijai nėra pagrindo."
Vaikas buvo neramus
Moters teigimu, spalio 12 buvo numatytas vizitas pas endokrinologę dėl kepenų ir per mažo svorio priaugio. „Spalio 11d man grįžtant namo (vežiau vyresnius vaikus į darželį ir mokyklą) man tik įvažiavus į kiemą paskambino vyras, kad mažylis labai neramus ir keistai verkia, stipriai atpylinėja.
Atėjau namo, pasiėmiau kūdikį, bandžiau raminti ant rankų, nepadėjo. Pakeičiau sauskelnę, pertvarsčiau gipsą. Paprašiau vyro patiesti ant lovos pleduką, kad galėčiau padėti vaiką ir susukti.
Paguldžius vaiką stabtelėjau žiūrėdama į jį. Mačiau, kad kažkas negerai ir nesupratau kas. Jis buvo labai vangus, lyg susirietęs. Tada pamačiau, kad viena pusė galvos yra patinusi. Tą pačią sekundę išskubėjome į klinikas.
Mums atvykus vyras laukė apžiūros priėmime o aš bėgau ieškoti pažįstamų gydytojų. Nors priėmime buvo pasakyta, kad vaikui labai blogai ir reikalinga skubi pagalba, niekas neskubėjo.
Neradau mūsų traumotologės, bet radau ortopedą, su kuriuo prieš savaitę buvo kalbėta ir konsultuotąsi. Jis susisiekė su mūsų onkohematologe ir jie sutarė, kad kitą d iš ryto mes atvyksime pas ją. Trumpai atėjo iki priimamojo, jis žvilgtelėjo į mūsų vaiką, pasakė nesuprantantis, kodėl jį kviečiau, išėjo.
Po kurio laiko mus priėmė skubios pagalbos gydytoja. Jai nelabai patiko mažylio būklė, ji kažkur išėjo. Kai grįžo pasakė, kad sutarė su echoskopijų kabinetu, kad kažkas mus apžiūrės, nes ten dirbanti gydytoja atostogauja, ir mes kartu nuėjome darytis echoskopo.
Ten buvo pastebėta nedidelė apie 8mm hematoma ir pasakė, kad reik tikslesnių tyrimų. Grįžome į kabinetą.
Gydytoja pasakė, kad guldys mus į reanimaciją ir vėl išėjo. Kai sugrįžo, pakvietė pasirašyti dokumentų priėmime, bendravo su kitais daktarais. Viskas vyko ilgai ir lėtai. Tada nuėjome iki reanimacijos. Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme savo vaiką.
Kol neurochirurgai nusileido iš 3 aukšto į 2 pas mus, mano žiniomis, jie kūdikį reanimacijoje rado jau komoje, nekvėpuojantį.
Buvo atlikta kompiuterinė tamografija ir pastebėta daugybė įvairaus senumo hematomų galvoje, kaukuolės lūžis, daugybiniai seni šonkaulių lūžiai. Būklė buvo kritinė. Nutarta daryti magnetinį rezonansą .
Magnetinio rezonanso tyrimas parodė daugiau lūžių ir negrįžtamus pakitimus smegenyse. Kūdikio gyvybę palaikė tik aparatai. Jis buvo keliskart gaivintas. Prognozes jau buvo prasčiausios.
Prabuvome ligoninėje iki vidurnakčio kol reanimacijos gydytoja, kuri pirmai pati mums leido skambintis kas 2 val teirautis vaiko buklės, mums pasakė, kad trukdome ir parodė, kad esame nepageidaujami. Išvykome į artimiausią viešbutį.
Ryte vėl buvome prie reanimacijos durų, gydytojas paaiškino, kad vaiko smegenys yra mirusios ir stebuklo nebus. Praneš, kai vaikas numirs.“
Nespėjo atsisveikinti
Vis tik šeima nepasidavė ir pradėjo ieškoti bent kokio kontakto su pažįstamais medikais.
„Nusprendėme eiti pasikalbėti su pažįstamu iš senų laikų neurochirurgu. Per visą buvimą ligoninėje tai buvo pirmas ir paskutinis malonus, viską nuodugniai aiškinantis, atjaučiantis gydytojas, kuriam nerūpėjo kuo greičiau mumis atsikratyti. Tą pačią dieną vakare mums pranešė, kad mūsų vaikelio gyvybė užgeso.
Dėl to, kas atsitiko, kaltinam išskirtinai medikus, kurie daugybė kartų atsisakė daryti daugiau tyrimų, kartoti senus tyrimus ir ieškoti problemos. Išaiškėjo, kad galimai kone su kiekvienu kūdikiopaėmimu ant rankų mes jį laužydavome, o mėlynės visą laiką rodė vidinį kraujavimą.
Tragedijos buvo galima išvengti, visų pirma, sureagavus į teigiamą slapto kraujavimo tyrimą, nenurašant alergijai.
Antrą kartą, jei po normalios galvos echoskopijos vistik būtų atliktas magnetinis rezonansas arba tamografiją, kaip prašiau. Trečią kartą, kad atvykau su verkiančiu vaikų ir prašiau atlikti šonkaulių rentgeną, nes įtarėme šonkaulių lūžį.
Ir dar daugybę kartų, kai prašiau medikų pagalbos ir beldžiausi į visas įmanomas duris. Prašiau tokių tyrimų kaip kompiuterinė tamografija, šonkaulių rentgenas, kraujo krešėjimo rodyklių tikrinimas po to, kai neišėjo paimti kraujo ir tt.
Sistemoje yra pažymėtas kiekvienas mūsų vizitas pas gydytojus, visi mūsų nusiskundimai.
Buvo daugybė progų išgelbėti mūsų kūdikį ir tai buvo medikų darbas.
Ieškosime geriausių advokatų ir sieksime, kad kiekvienas gydytojas, dalyvavęs mūsų vaiko gyvenime šiuos 2 mėnesius, atsakytų prieš teisėją, kodėl nebuvo atlikti papildomi tyrimai kurie būtų išgelbėję mūsų kūdikio gyvybę“, – viešai rašo vaiko netekusi mama.
Savo ruožtu naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Santaros klinikas dėl oficialaus komentaro, tačiau klinikos vadovaujasi LR įstatymais ir komentuoti konkretaus atvejo be tėvų sutikimo negali. „Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, Santaros klinikos vadovaujasi LR įstatymais ir neturi teisės komentuoti konkretaus atvejo be tėvų sutikimo.“
