žemė tampa "svetima" okupantų ir kolonistų bei prievartinio nutautinimo dėka kaip ir mažas procentas etninių gyventojų.

puikus pasi8lymas

Tiek emigrantu nera, kiek nacistai nori apdovanoti svetimomis zememis...
1939-siais - 1950-siais Vilniuje tebuvo tik 7 proc. lietuviu..., o 1958 -siais lietuviu imigrantu cia buvo jau 50 proc.
(Remiantis 1916 m. gruodžio 14 d. (Vokietijos okupacija) duomenimis, Vilniuje buvo 138 794 gyventojai, iš kurių 53,67 % sudarė lenkai (74 466 gyventojai), 41,45 % žydai (57 516), lietuviai 2,09 % (2 909), rusai 1,59 % (2 219), vokiečiai 0,63 % (880), baltarusiai 0.44 % (644) ir kitų tautybių atstovai 0,13 % (193 gyventojai).

1920–1939 m. Vilnius priklausė Lenkijai ir jame gyveno daugiausiai lenkai ir žydai.

Dabar lietuviai yra vyraujanti grupė: 2001 m. Vilniuje gyveno 542 287 žmonės. Iš jų etniniai lietuviai sudarė 57,8 %, lenkai 18,7 %, rusai 14 %, baltarusiai 4 %, žydai 0,5 %, kiti – 5 %.)

Kas ir kam sukure Tevynes sajunga? Ji nuolat kirsina gyventojus, zlugdo naudingus Lietuvai projektus, naikina svarbausisus nacionalines ekonomikos objektus, tokius, kaip Ignalinos AE, Leo LT, Mazeikiu nafta... Visur ju nagai prikisti...

Vilniaus sulenkėję atgavo visą žemę ir dar plius 3 ha. O čia būtų išdalinta tik bažnyčių ir pabėgusių ponų žemė

Įdomu, kaip lietuviai gali kolonizuoti savo žemes, kuriose gyvena jau daugiau nei tūkstantį metų? :-) Palyginimas su vokiečiais visišįkai nevykęs. Jie Mažojoje Lietuvoje buvo atėjųnai kaip ir lenkai Lietuvoje.

Šio pasiūlymo tikslas aiškus - išstumti lenkų tautybės Lietuvos piliečiais iš Vilniaus apylinkių. Cha! Lietuviškoje istorijoje taip aimanuojam, kokie vokiečiai blogi, jie kolonizavo Mažąją Lietuvą. Cha! Dabar patys lietuviai taip elgiasi. Niekšingas pasiūlymas.

Paskutine sąlyginai patikima statistika, liečiančia šį regioną, mokslo sluoksniuose priimta laikyti 1897 m. visuotinio surašymo duomenis. Nors ir ji nėra visiškai patikima - carinė rusų valdžia neabejotinai padidino " gudų" (tuteišų, kalbėjusių " po prostu" ) skaičių lietuviškai kalbančių sąskaita. Po šio surašymo sekę kiti " surašymai" (XX a.) iki pat 1939 m. (lenkų okupacijos pabaigos) yra suklastoti. Jie daryt sulenkėjusių Vilniaus valdininkų pagal komandą iš Varšuvos. Nuo pat XX a. pradžios vyko aštri kova dėl šio regiono tarp lietuvių Tautinio atgimimo veikėjų ir lenkų šovinistų. Suklastotas yra vadinamas 1909 m. " policijos" surašymas, 1916 m. vokiečių okupacijos surašymas, nekalbant jau apie lenkų okupantų " surašymus" . Visai kitokia padėtį nušviečia 1939 - 1940 m. ir 1942 m. duomenys, kai lenkų šovinistai negalėjo daryti įtakos. 1939 - 1940 m. buvo išduodami Lietuvos Respublikos pasai. Lietuvos pilietybės negalėjo gauti lenkų kolonistai, privežti į okupuotą kraštą okupacijos (1920 - 1939 m.) metu. 1939 - 1940 m. gaudami Lietuvos Respublikos pasus lietuvių tautybę deklaravo virš 70, 000 Vilniaus miesto gyventojų. Atmetus 88, 130 lenkų kolonistų (atsibasčiusių į okupuotą sostinę iš Lenkijos 1920 - 1939 m., visoje atgautoje srityje jų rasta 99, 214) - jie neturėjo teisės į Lietuvos pilietybę - lietuviai Vilniaus mieste sudarė daugumą. Toliau ėjo 57, 000 žydų, tačiau, matyt, ne visi jie turėjo teisę į Lietuvos pilietybę. Panašią padėtį atspindėjo 1942 m. visuotinis gyventojų surašymas - buvusioje lenkų okupuotoje teritorijoje apie 75% gyventojų buvo lietuviai.

o ne kažkokie atėjūnai tik 20 metų...taigi. Istorijos nesuklastosi.

Kokia buvo kalbinė padėtis Vilniaus vyskupijoje liudija 1857 m. klebonų ataskaitos. Šios medžiagos rinkimą inicijavo akademikas P. Keppenas. 138 tokias Vilniaus gubernijos parapijų anketas 1916 m. Peterburge Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne rado kunigas Mykolas Krupavičius ir tuos duomenis paskelbė 1919 m. (Medžiaga etnografinėms mūsų sienoms nustatyti / Lietuva, 1919 m., Nr. 100 - 101). Klebonai patvirtino ne tik viso Švenčionių dekanato, bet ir daugumos Svyrių dekanato lietuviškumą. Vilniaus mieste, pasak klebonų, iš dalies lietuviškomis buvo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo parapijos. Šio miesto vicedekanui dar buvo pavaldžios 8 užmiesčio parapijos. Iš jų Nemenčinės parapijoje " lenkų" rasta tik 114 (kiti kalbantys lietuviškai arba " po prostu" ). Verkių (Kalvarijų) parapijoje rasti 365 lietuviai. Apie Sudervės ir Dūkštų parapijas 1857 m. duomenų nėra (be abejo, mišrios - daug lietuvių). Mišrios buvo Maišiagalos (1093 lietuviai), Musninkų ir Kernavės (979 lietuviai) parapijos, Čiobiškio parapija grynai lietuviška. Sensacingi buvo klebonų pranešimai iš Vilniaus apskrities dekanato parapijų. Grynai lietuviškomis buvo Turgelių, Šumsko, Rukainių, Tabariškių, Rudaminos, Lavoriškių ir Mikailiškių parapijos, o mišriomis - Gervėčių ir Bistryčios parapijos. * Vytautas Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798 - 1918 m. Vilnius, 2006 m. (leidykla " Versus aureus" ). *
_Vilniaus gubernijos gyventojai pagal tautybes: _ 1825 m. (S. Plater) Lietuviai - 65%, lenkai - 8.33 %, rusinai - 4.17%; 1860 m. (M.Lebedkin) Lietuviai - 49.98%, lenkai - 18.42 %, gudai - 17.43%; 1861 m. (C. statistikos kom. duomenys) Lietuviai - 51.5%, lenkai - 17.8 %, rusai - 21.7%; 1875 m. (A.Rittich) Lietuviai - 35%, lenkai - 7.1 %, gudai - 45.1%; 1897 m. (visuotinis gyventojų surašymas) Lietuviai - 17.6%, lenkai - 8.2%, gudai - 56.1%.

Lietuviams su žemės nuosavybės dokumentais jokių problemų neturėtų būti, o štai okupantams-atėjūnams tai didelė problema, nes Vilniaus okupacijos niekas nepripažino, todėl kaip galima pripažinti jos metu įgytą ar užgrobtą nuosavybę?------------Pagal Lietuvos Statutą lenkams nebuvo leidžiama įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Tai buvo lenkams įmanoma tiktai santuokos keliu ir tai tik „indigenato teise“. Žmogus galėjo įsigyti Lietuvos pilietybę „indigenato teise“, jeigu jo lietuviškasis senelis buvo bajoras (arba jeigu jis pats buvo kovojęs už Lietuvą trijuose karo žygiuose). Šitų griežtų apribojimų dėka, labai mažai lenkų galėjo apsigyventi Vilniaus vaivadijoje. Vėliau, jau XVIII amžiuje, lietuviškai kalbančių žmonių skaičius vidurio Lietuvoje pradėjo sumažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai. Po Vilniaus okupacijos Nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“). Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tūkst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama. Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į tą darbą buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda. Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai. Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviškų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija.