Teismas pranešė, kad JAV gyventojas Grantas Arthuras Gochinas siekia įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais.
Pareiškėjas teigia, kad centras, svarstydamas jo prašymą, neaptarė jo pateiktų dokumentų ir išvengė temos apie Žemaitijos žydų žudynes.
Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 dieną.
2015 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė pasirašė pažymą, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“.
Dokumente teigiama, kad okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Pernai Lietuvos žydų bendruomenė ir kai kurie intelektualai pareikalavo pašalinti J. Noreikai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato sostinės centre.
Jie teigia, kad toks garbingas atminimo ženklas nedera, įvertinus tai, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
J. Noreikos atminimo lentos gynėjai akcentuoja, kad J.Noreika vėliau karo metais buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo Gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Jų teigimu, pasirašydamas raštus J. Noreika negalėjo nuspėti, kad gete esantys žydai bus žudomi.
Jie taip pat pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, kai jis su bendražygiais aktyviai ruošėsi sukilimui. J. Noreika buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Vokietijos okupacijos metais daugiau kaip 90 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai.
