Tačiau vietos valdžia skėsčioja rankomis, tokiai šeimai padėti negalima, mat moteris nėra asociali, turi žemės, tad jokia parama ar pagalba norint iškasti gręžinį, jai nepriklauso.
Vilniaus, vienkiemyje gyvenanti ir nepagydoma stuburo liga serganti Birutė Bukelienė guodžiasi – vasarop vandens šulinyje neliks ir ant dugno. Jau dabar jo vos sriubai užtenka. O virti ją tenka ne tik sau, bet ir sunkiai sergančiai dukrai.
„Jau dvidešimt metų tai tikrai va taip ubagaujam. Bet va kai sausra būna, tai išdžiūna visai. Pavasarį po žiemos dar būdavo vandenėlio, ir vieną, ir du kibirus išsisukti, o dabar jau…“, – pasakojo moteris.
Pasiseka, kad dabar vanduo nusistovėjęs ir skaidrus. Tačiau po kelių tokių sėmimų jis tampa drumstas. Kad ir koks būtų, moteriai vanduo aukso vertės. Laikomiems karvei, ožiui ir ožkai, tokio beveik netenka. Moteris džiaugiasi, kad kaimynai gyvuliams vandens leidžia pasemti iš savo kūdros. Nes jos tvenkinukas jau seniai netinkamas. Tačiau vanduo yra negeriamas, nemalonaus kvapo. Tad į karutį įsidėjusi indą vandeniui, moteris keliauja pas kaimynus.
O iki artimiausio vandens telkinio, maždaug trys šimtai metrų. Tačiau rimtų sveikatos problemų turinti moteris sako, kad net ir toks atstumas jai sunkiai įveikiamas. Bet vietos valdžia nieko paguodžiančio kol kas pažadėti negali.
Vienintelė Birutės svajonė – gręžinys. Tačiau jam tiesiog neturi iš ko taupyti. Pensija maža. Vos užtenka maistui, būtinoms reikmėms. Paberžės seniūnija paaiškina, esą moteris kukli, apie bėdas tyli, tad tik iš nuogirdų žino, jog ji neturi vandens. O štai bendruomenės pirmininko pavaduotojas Algis sako ne kartą gelbėjęs Birutei. Tačiau dėl vandens jis jaučiasi bejėgis. Mat Birutė turi 6 hektarus žemės, ir dėl to jokios pagalbos iš valdžios esą nėra.
„Turi žmogus atsisakyti žemės, viską išsiparduoti, pragerti viską, turi būti asocialus žmogus, ir tada jis gali gauti iš valstybės nemokamai maistą, nemokamai pagalbą visą, malkas. O čia seniūnas pasakys, ir ne tik seniūnas, ir socialiniai darbuotojai, kad jis turi žemės“, – pasipiktinimo neslėpė bendruomenės pirmininko pavaduotojas Algis Šatas.
Štai Laikinasis Paberžės seniūnas išvykęs, o jį pavaduojantys darbuotojai taip pat beda pirštu į Birutės žemę, ir pagalbos gręžiniui išsikasti negali žadėti.
„Jeigu daug žemės, nepriklauso ir išlygų nėra“, – seniūnijos vyriausioji raštvedė Halina Rymovič.
O štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sako, kad privalo būti. Esą savivaldybės turi visas galimybes padėti į jas besikreipiantiems žmonėms ir skirti paramą išskirtiniais gyvenimo atvejais. Pavyzdžiui, savivaldybės savo nuožiūra gali skirti vienkartines, tikslines, sąlygines ar periodines pašalpas.
Jas savivaldybės skiria gyventojams, kuriems pagal įstatymą nepriklauso įprastai skiriama piniginė socialinė parama, bet savivaldybė įvertina individualią šeimos ar asmens situaciją ir mato, kad parama būtina.
Vilniaus rajono savivaldybė, ministerijos duomenimis, praėjusiais metais niekur neperskirstė beveik trisdešimt aštuonių tūkstančių eurų. Tad moteriai ministerija rekomenduoja kreiptis į savivaldybės administraciją ir prašyti pagalbos.
