Skaičiuojama, kad Ukrainai tenka 10 proc. pasaulinio kviečių eksporto, Rusijai – dar apie 16 procentų. Tad šių šalių derlius ir galimybės jį eksportuoti daro didelę įtaką pasaulinei rinkai. Ne veltui Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija ėmė skambinti pavojaus varpais dėl pasaulinės maisto krizės, kuri pirmiausia gresia Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėms.
Didžiausios problemos – dėl logistikos
Šių metų kovą Ukrainos grūdų eksporto mastas buvo keturis kartus mažesnis, palyginti su vasario mėnesiu, kurio pabaigoje Rusija pradėjo invaziją. Priešai paralyžiavo Ukrainos uostų darbą ir sutrikdė sausumos transporto infrastruktūrą.
Savo ruožtu Rusija maždaug 90 proc. eksportuojamų grūdų skiria „draugiškoms“ valstybėms. Tik kad šių valstybių sąrašas trumpėja, eksporto perspektyvas veikia tarptautinės sankcijos, atjungimas nuo bankų mokėjimo sistemos SWIFT, laivybos bendrovių sprendimai nebedirbti Rusijos uostuose. Vis dėlto, manoma, kad sankcijos grūdų prekybai nebus įvestos, kaip ir kitų maisto produktų eksportui. Šalys, kurioms Rusija yra labai svarbus maisto pardavėjas, stengsis išlaikyti prekybos ryšius. Pateikdama naujo derliaus prognozę, Rusija teigia, kad šiemet gali didinti grūdų eksportą. Šios žinios turėtų nuraminti Egiptą, Turkiją, Bangladešą, Iraną ir kitas valstybes, stipriai priklausomas nuo rusiškų grūdų importo.
Laivybos bendrovės dėl karo veiksmų vengia siųsti laivus ir į Ukrainą, nes nenori jų prarasti. Be to, apdrausti laivus ir krovinius, plaukiančius Juodąja jūra, tapo labai brangu. Apskritai, kol kas neaišku, kokią žalą kariniai veiksmai padarė uostų krovos infrastruktūrai ir kokią dar padarys. Invazijos padariniams likviduoti gali prireikti milžiniškų investicijų ir laiko – vien išminavimo darbai jūroje gali užtrukti labai ilgai, tad sudėtinga prognozuoti, kada uostuose galėtų būti atkurta krova. O Juodoji jūra yra pagrindinis Ukrainos žemės ūkio produkcijos eksporto kelias. 80 proc. grūdų eksportuojama per Čornomorsko, Mykolajivo, Pivdenės, Odesos uostus šalies pietvakariuose, kai Azovo jūra per Mariupolio ir Berdiansko uostus iki karo buvo išplukdoma tik apie 5 proc. eksportuojamų grūdų.
Per trumpą laiką karo sąlygomis sukurti alternatyvą infrastruktūrai, kuri per mėnesį leisdavo išgabenti vidutiniškai 4,5 mln. tonų grūdų, neįmanoma. Geležinkeliai, keliai ar upių uostai negali atstoti ankstesnės tiekimo grandinės.
Geležinkelius riboja valstybių sienos, pasienyje viską tenka perkrauti ant europinės vėžės, trūksta vagonų ir vietos sandėliavimui. Nors Ukrainos geležinkelių bendrovė atidaro papildomų krovos terminalų, tačiau vadinamoji butelio kaklelio problema yra akivaizdi. Pavyzdžiui, nugabenti toną grūdų į kaimyninės Rumunijos Konstancos uostą kainuoja 120–150 eurų, kai vežimas į vietinius uostus būdavo 3–4 kartus pigesnis. Keliais riedančių grūdovežių paslaugos irgi labai brangios. Tad dabartiniu laikotarpiu būtent logistika yra didžiausias galvosūkis grūdų prekybininkams.
Rinkose – didelis kintamumas
Nors nemaža dalis 2020–2021 metų sezono derliaus iš Ukrainos jau yra iškeliavusi, skaičiuojama, kad dėl karo eksporto rinkų nebepasiekė 5–6 mln. tonų kviečių (maždaug ketvirtadalis metinio eksporto), 15 mln. tonų kukurūzų (maždaug pusė metinio eksporto) ir 3 mln. tonų saulėgrąžų aliejaus (maždaug pusė metinio eksporto).
Ukraina patenkina apie pusę Kinijos ir net daugiau negu pusę ES kukurūzų eksporto poreikio. Ukrainos kukurūzams dingus iš rinkos, šoktelėjo ir kitų pašarinių kultūrų kainos, o pirkėjai ieškojo, kaip greitai užkamšyti tiekimo spragas. Panaši situacija susiformavo rapsų rinkoje ir saulėgrąžų aliejaus rinkose – pasiūlos trūkumas kelia ir kitų aliejinių kultūrų kainas ir net prekybos ribojimus.
Karo pradžioje grūdai ir aliejus rinkose brango po 50 JAV dolerių per dieną. Kviečių tonos kaina pasiekė 420 JAV dolerių už toną aukštumas, tačiau kitą dieną atpigo 50 procentų. Tokie staigūs ir dideli kainų svyravimai rodo, kad rinka išsibalansavo – grūdų prekybininkai dabar sprendžia sudėtingus finansinius uždavinius, stebėdami iki tol nepatirtą rinkos kintamumą, ir stengiasi sumažinti riziką ieškodami naujų prekybos sandorių.
Rūpesčiai – ir dėl sėjos, ir dėl pjūties
Ukrainos žemės ūkio sektorius patiria tiesioginę karinių veiksmų žalą, tačiau daugiausia klausimų kelia ne šių, o kitų metų žieminių javų derlius. Dabar prasidėjus vasarinių kultūrų sėjai, ūkiuose labiausiai trūksta degalų ir darbo jėgos, susiduriama su sėklų, trąšų ir augalų apsaugos produktų stygiumi. Labiausiai tai darys įtaką būtent balandį sėjamų kukurūzų ir saulėgrąžų derliaus rezultatams, kurie gali būti 30–50 proc. mažesni.
Kukurūzų derlius būna apie 40 mln. tonų, iš kurių eksportuojama apie 33 mln. tonų. Bet šiemet šalies sandėliuose dar likę apie 14 mln. tonų kukurūzų. Tad, net jei ir būtų perpus mažesnis derlius, t. y. apie 20 mln. tonų kukurūzų, reikštų, kad eksportui atitenka 13 mln. tonų grūdų. Sudėjus su likučiu, susidarytų maždaug 27 mln. tonų kiekis, artimas įprastam eksporto mastui.
Dėl jau minėtų priežasčių vasarą gali sutrikti žieminių grūdinių kultūrų derliaus nuėmimas. Nors pasėta 97 proc. kviečių ir rapsų, prognozuojama, kad dėl Rusijos invazijos šiemet grūdų derlius bus bent penktadaliu mažesnis, palyginti su pernykščiu. Vidutinis kviečių derlius Ukrainoje siekia 27–29 mln. tonų. 9 mln. tonų atitenka vidaus vartojimo reikmėms, apie 20 mln. tonų eksportuojama.
Lietuvai palanki matematika
Sumažėjus pasiūlai iš Ukrainos, dėmesys krypsta į kitų valstybių potencialą. Jeigu oro sąlygos bus palankios, Lietuvoje šiemet prognozuojamas 6,5 mln. tonų derlius. Apskritai visos Baltijos šalys išlaiko nuolatinį grūdų eksporto perteklių, o Lietuva yra regiono lyderė. Iš viso Lietuvai tenka 1–1,5 proc. pasaulinės kviečių prekybos dalies. Po gerų derlių Lietuva eksportuojamų kviečių kiekiu prilygsta kur kas didesnėms valstybėms, tokioms kaip Lenkija ar Rumunija. Vokietija mūsų šalį lenkia tik 30 procentų. Negana to, Lietuva yra viena didžiausių rapsų eksportuotojų visoje Europos Sąjungoje. Šios pozicijos suteikia tvirtą pagrindą grūdų prekybos verslui, kartu užtikrinamas saugumas maisto atžvilgiu. Kita vertus, per dešimtmetį Lietuvoje beveik dvigubai išaugus derlingumui, verta apsvarstyti galimybes kurti aukštesnę pridėtinę vertę, o ne vien eksportuoti žaliavą.
Kai grūdinių ir aliejinių augalų eksportas iš Ukrainos stringa, būsimas lietuviškas derlius įgyja dar didesnę svarbą ir vertę. Žinoma, planuodami didesnes pajamas Lietuvos ūkiai iš karto akcentuoja ir didesnes išlaidas. Trąšos pabrango 3–5 kartus, pakilo dyzelino kainos, didėja išlaidos darbo jėgai. Tačiau santykis tarp vienos tonos kviečių užauginimo sąnaudų ir supirkimo kainos augintojus turėtų nuteikti pozityviai, nes paprasta matematika rodo, kad dabartinė grūdų kaina visiškai kompensuoja 2022 metų sąnaudų augimą ir net leidžia prognozuoti didesnį pelną. Ateities sandorių MATIF biržoje kviečių kaina galėtų siekti apie 365 eurų už toną, supirkimo kaina atitinkamai būtų 335–340 eurų. Palyginti, pernai per derliaus supirkimo piką kviečių supirkimo kainų vidurkis buvo apie 200 eurų už toną, o dar prieš metus – 180–185 eurai už toną.
Jeigu šių metų prekybos apimtis bus panaši į pernykštę, didesnės kainos lems grūdų prekybininkų poreikį turėti daugiau apyvartinių lėšų ir maždaug 30 proc. didesnę finansinę pagalvę. Bet augintojams irgi vertėtų pasirūpinti didesniu finansiniu saugumu ir įvertinti turto likvidumą, nes 2022–2023 metai gali būti labai permainingi, o didelis kintamumas reikš dar didesnę riziką pakliūti į kainų žirkles.
Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius
