„Kaip esu minėjęs anksčiau, didžiausia vertybė yra užsienio politikos tęstinumas”, - tokiais žodžiais mus pasitinka naujasis užsienio reikalų ministras. Kažką panašaus galima rasti ir istorijos vadovėliuose apie sovietmetį. Tiesa, tuomet nebuvo valdančiųjų kaitos. Bet šiaip ar taip esmė išlieka ta pati. Tęsti, alternatyvų nėra. Tęsti, negalima keisti. Lyg tai būtų užkoduota... Genuose? Ne, ne, tai tikrai ne sovietmečio palikimas, tiesiog mes turime atskirą kunigaikštystę J. Tumo-Vaižganto g. 2.
O kunigaikštystė, beje, labai įtakinga. Kunigaikštystės dvarininkams atviros tiek LR Seimo salės, tiek Prezidentūra. Žinia, prezidentūra per pastaruosius metus tapo kunigaikštystės kolonija. Nelabai kas pastebėjo, nelabai kas ir pabarė, mat kunigaikštystė yra labai morali, ji žino, ką daro ir ką sako, tad niekam nevalia jai prieštarauti. Ji moko ne tik mūsų politologus, tačiau nevengia kumščiu pamosuoti Rusijai ar paaiškinti, koks yra doros kelias, Europos Sąjungai.
Bet užteks apie pačią suverenią valstybę Vaižganto gatvėj. Geriau pakalbėkime ir pasverkime, kokias idėjas ji siūlo.
Mes – Rytų Europos lyderiai!
Nešime demokratiją į rytus, būsime vartais, jungiančiais rytus ir vakarus, vykdysime moralią politiką, ir galbūt energetiniais svertais pajungsime kaimynus (pagrindiniai dėmenys, žinoma, yra morali politika ir demokratijos eksportas). Žodžiu, būsime lyderiai. Sentencija glosto širdį, tiesa? Bėda ta, kad mes vieninteliai visa tai žinom. Visi kiti kol kas linkę Rusiją laikyti regiono lydere (Blogiausiu atveju Lenkiją).
Kartą kunigaikštis tarė: „Ar Europa toliau remsis vertybėmis, ar atiduos pirmenybę fabrikams, gamykloms ir vamzdynams?”. Hamletiškas klausimas, neprieštarauju. Beje, kalbant apie vamzdynus. Kai „Družbos“ kranelis buvo užsuktas, ir pradėjom staugti bei kelti sąlygas ES – vykdėme moralią politiką, o kai vokiečiai nusprendė statyti „Nord Stream“, tai jie jau išsižada vertybių. Dvigubi standartai.
Bet dvigubi standartai taikomi ne vien šioje srityje. Dvarininkai taip pat keistai suvokia demokratijos sąvoką. Mes giname „demokratiją“ rytuose – Gruziją. Ir nesvarbu, kad jos prezidentas yra linkęs į autoritarinius metodus. Nesvarbu, kaip jis elgiasi su opozicija. Nesvarbu, ką jis mano apie žodžio laisvę. Svarbiau yra, kad čia – Lietuvos „interesų zona“. Zona, kurioje negauname nei materialinės naudos, nei sulaukiame kažkokios garbės. Atvirkščiai, Vakarų Europa yra linkusi skeptiškai vertinti mūsų „pastangas“. Be to, šiuo metu ES nėra linkusi tikėti legendiniais mitais apie visuotinį Rusijos blogį, mat yra labiau linkusi pasikliauti Rusijos versija apie karo eigą Gruzijoje.
Kai Rusija pradėjo karinius veiksmus (iš viso jie truko vos 5 dienas), mes jau pradėjome šaukti, kad reikia nedelsiant gesinti ugnį, o kai Izraelis 33 dienas (!) dusino Libaną, - nė necyptelėjome. Aišku, negalėjome juk „pasišakoti“ prieš draugę motulę Ameriką, juk draugai ant draugų neva a priori negali šaukti (nors p. Šimašius pastarosiomis dienomis laužo visus dėsnius). Be to, juk nenorėtumėme būti apkaltinti „lietuviškuoju antisemitizmu“. Kaip kad A. Ramanauskas buvo apkaltintas. Nebūtų juk patogu, ir JAV nepatiktų, o ir mes patys pernelyg esame įsikalę į galvą „Žydšaudžių tautos“ mitą. Pabuskim. Jei norime kalbėti apie moralią užsienio politiką, turime pradėti nuo savo kiemo, pereiti prie draugų (kodėl dar nesušukom apie Guantanamo Bay ar Abu Ghraib moralę?), o tik tada vaizduoti teisuolius ir kritikuoti kad ir tą pačią Rusiją. Bet čia Lietuva, čia lietūs lyja. Matyt, sėkmė mus lydi, kad dar nesame absoliučiai izoliuoti ir ignoruojami. Akivaizdu, jog tokios politikos tęstinumas gali sėkmingai pasitarnauti ir dar didesniam mūsų menko įvaizdžio apjuodinimui.
Politologų siūlomos alternatyvos
Kitamintystė, beje, Marijos žemėje nėra tokia jau laukiama. O kadangi nėra laukiama, tai nėra ir propaguojama. Jei turi kitą nuomonę – esi „balta varna“, niekas tavęs nepalaikys ir dar „trumparegiu“ išvadins. Kadangi valdžia teisi, ji geriau žino. Reikia turėti drąsos, jei nori prieštarauti. Kol kas tik K. Girnius aiškiausiai oponuoja kunigaikštukams.
Pirmiausia politologas siūlo nebevaizduoti išsišokėlio ir teisuolio kritikuojant sąjungininkus bei „priešus“ (jei taip galima pavadinti Rusiją), bet derinti nuomonę su ES narėmis ir tada reikšti bendrą poziciją. Taip pat Girnius atkreipia dėmesį į tai, jog mes itin mažai skiriame lėšų gynybai (tik 1,16 proc.), nors veliamės į Kaukazo avantiūras, reikalaujame energetinio saugumo, bet patys nesugebame pasistatyti atominės elektrinės.
Tai taiklūs pastebėjimai, kuriuos realizavus URM‘o strategija tik sustiprėtų, nors galbūt prarastų taip trokštamos „moralės“ aureolę. Bet pats Girnius alternatyvų nesiūlo, be to, taip ir lieka neatsakytas klausimas, kaip mes žadame posovietines valstybes prisirišti prie savęs. Taip pat neaišku, ar tai duos apčiuopiamos ekonominės naudos.
Rimtesnė alternatyva „regiono lyderiui“ yra „auksinės provincijos“ koncepcija, kurios pagrindinė mintis yra sukurti gerovę savoje valstybėje ir tik tada pereiti prie įtakos stiprinimo aplinkinėse valstybėse. Geriausias pavyzdys būtų Estija. Ši šalis puikiai tvarkosi savo viduje, sėkmingai kuria žinių visuomenę, plėtoja informacinių technologijų valstybės įvaizdį, dėl to sulaukia didžiulio pasaulio dėmesio. Taip pat sėkmingai buvo išspręstas „Bronzinio kario perkėlimo klausimas“, kuomet prasidėjusi internetinė ataka prieš Estiją paskatino kartu su NATO įkurti kibernetinės apsaugos bazę.
Kritikai sako, jog Lietuvai netinka tokia užsienio politikos koncepcija. Jie tvirtina, kad neįmanoma pereiti prie „minkštos politikos“, kadangi šiuo metu turime įtemptus santykius su Rusija, aktyviai veikiame Kaukaze. Taip pat jie priduria, kad „regiono lyderės“ statusas atneš didesnės naudos šaliai.
„Raitelio vieta ant balno“
Iš tiesų nereikia būti itin daug išmanančiu politologu, kad suprastum, ką reiškia lietuviui „regiono lyderės“ idėja. Tai pirmiausia LDK idėja. Imperija „nuo jūros iki jūros“. Tai, ką kadaise praradome, bet niekad neužmiršome. Tai mūsų tapatybės dalis ir tuo mes skiriamės nuo estų ar slovėnų. Esame Vyčio tauta ir raitelio vieta yra ant balno. Šitai mums stengėsi priminti a.a. Beresnevičius, ir ne be reikalo.
Reikia neužmiršti, kad gyvename postmodernioje visuomenėje ir čia negalioja taisyklės, kurios atrodė patikimos anksčiau. Ginklų žvanginimas ar grėsminga retorika nepadarys didesnio įspūdžio kaimynams. Dabar imperijos yra kuriamos kultūriniu požiūriu. Turime Vakarų imperiją, kuri yra suformuota kaip komplektas iš senosios krikščioniškosios Vakarų Europos bei JAV kultūrų atributų. Į šią imperiją pamažu esame inkorporuojami ir mes. Tai neišvengiama, jei nėra sukurta turtinga eksportinio pobūdžio kultūra šalies viduje.
Iš principo politika, kurios laikosi URM‘as, yra teisinga. Ji yra paremta istoriniu dėmeniu, ir nori nenori atspindi mūsų tautinę savimonę. Bet būdai, kaip bandoma atgaivinti buvusią LDK didybę, yra klaidingi. Mums trūksta Gedimino lankstumo užsienio politikos klausimais, kurio vietoje renkamės kietą ir principingą retoriką. Tai nėra blogai, bet reikia turėti saiko ir žinoti, kada patylėti. Nebūtina remti Lenkiją vien todėl, kad esą taip reikia. Kaip parodė vėlesni įvykiai, Lenkija savo laiku mūsų neparėmė.
Mums trūksta vidinės šalies koordinacijos. Tokios, kurią vykdė Algirdas ir Kęstutis. Mūsų visuomenė šiuo metu yra neryžtinga, aptingusi, nepasiruošusi veikti ir dirbti dėl didesnio gėrio visai šaliai. Netikiu, kad įmanoma pakeisti kartą, augusią sovietmečiu, bet valstybė prašauna didelį šūvį pro šalį neskatindama ir nepuoselėdama tautinės savimonės, pilietiškumo, istorinių ir moralinių vertybių mokykloje. Jei neužaugs karta, pasiruošusi dirbti dėl Naujojo Tūkstantmečio Lietuvos, deja, brangieji, mūs valstybei lemta ilgainiui asimiliuotis su didesne ir kultūriniu požiūriu stipresne.
Galiausiai sutinku, kad reikia siekti pajungti kaimynines valstybes ekonominiu požiūriu, bet pats metas susidurti su realybe akis į akį – mes neturime reikiamų resursų. Nesakau, kad apskritai reikia atmesti šį variantą, tiesiog teigiu, kad reiktų nustumti jį kiek šalį, kadangi yra didesnių prioritetų. Tai kultūros stiprinimas. Mes PRIVALOME ne tik siekti išlaikyti studentus Lietuvoje, ne tik tuos gabius ekonomistus, vadybininkus, inžinierius...
Labai svarbu užauginti stiprią filosofų, menininkų kartą. Tai bus neįmanoma padaryti, jei daugiau lėšų ir dėmesio nebus skiriama švietimui. Tokia karta turi būti pakankamai stipri, kad priešintųsi vartotojiškai kultūrai, rusiško popso virusui, taip pat svarbu, kad ji sugebėtų atgaivinti bendrąsias Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos kultūrines tradicijas, kad galėtų sėkmingai eksportuoti mūsų kultūrą kaimynams. Mes turime užmiršti Kaukazą – tai ne mūsų istorinė erdvė. Nebūtina aprėpti plačių ir tolimų teritorijų. Užtektų pačių artimiausių valstybių – Ukrainos ir Baltarusijos.
URM‘ui būtų ne pro šalį atsižvelgti į šias idėjas prieš žengiant į visokio plauko avantiūras; kartu ministerijai svarbu nepamiršti, kad be jos yra ir kitų ministerijų, su kuriomis būtina dirbti, jei nori pasiekti teigiamų rezultatų. Galų gale URM‘as privalo neužmiršti savo šalies žmonių, neužsidaryti savo klaninėje sistemoje, kitaip jo įtaka anksčiau ar vėliau bus pakirsta, kai, kiekviena pasitaikiusia proga šūkaudama ir stūgaudama prieš Rusiją, galiausiai praras piliečių pasitikėjimą.
Kultūros stiprinimas yra priemonė, kuri gali padėti išlikti mums su savita tautine savimone, kitoniška, sintezuota Vakarų ir Rytų kultūra, atgaivinti LDK politines idėjas. Tai privalo būti pagrindinis mūsų šalies prioritetas, jei norime daryti įtaką kitiems. Ateinantys metai pažymės didžiulį kelią, kurį nuėjo Lietuva per savo istoriją. Mums pasisekė 1990 metais, daugiau tokia sėkmė gali nebeaplankyti. Arba mes sugebėsime įrodyti, kad esame verti savo garbingos praeities, arba mums bus lemta išnykti. Naujojo Tūkstantmečio Lietuvos stiprybės garantas – agresyvi ir ekspansionistinė lietuviškoji kultūra.
Vilius Bartninkas yra Visuomeninio jaunimo klubo narys
