Kaip šiandien gyvena šie žmonės, ką mano ir kaip jaučiasi po viešų prisipažinimų. Apie tai kalbamės su vienos iš atsiskleidimo istorijų autoriumi 25-erių vilniečiu Mariumi Gorochovskiu.
– Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, kai paviešinai savo istoriją?
– Objektyviai nepasikeitė niekas – bendrauju su tais pačiais žmonėmis, dirbu tą patį darbą, laisvalaikis daugiau mažiau toks pat. Tačiau pajutau didžiulę vidinę laisvę, mano komforto zona išsiplėtė, žymiai geriau jaučiuosi galėdamas apie savo gyvenimą ir man rūpimus dalykus kalbėti atvirai.
– Kaip reagavo draugai, šeima, pažįstami?
– Draugams buvo malonus šokas. Beveik visi žinojo mano seksualinę orientaciją, tad jiems įdomiau buvo tai, kad ryžausi pasipasakoti, kad netikėtai mane pamatė naujienų portaluose.
– Ar buvo tokių žmonių, kurie nustojo bendrauti?
– Dalis pažįstamų, tiesa, atkrito. Ne iš karto, galbūt nenorėjo išsiduoti, tačiau tikrai buvo tokių, kurie atitolo, nutraukė kontaktus socialiniuose tinkluose. Galbūt didžiausias pasikeitimas santykiuose su giminaičiais, bet jie išėjo tik į gera – gavau daug palaikymo, nebereikia bendraujant meluoti, apsimetinėti.
Kolegos iš darbo, keli pažįstami. Bet praradimai nebuvo skaudūs. Gal kiek liūdna, kad žmonės nenorėjo pasikalbėti, ko nors užklausti, išsiaiškinti. Pajutau, kad mano aktyvumas jiems buvo nepriimtinas, nors daliai jų ši žinia nebuvo naujiena. Keista, kad dalis tokių nutolusių žmonių patys yra homoseksualūs.
Homofobija ir baimė viduje taip pat yra gili, tik apie ją mažai kas kalba. Šioje vietoje aš tapau galbūt tokiu jauku įvairioms diskusijoms, bet juk iš dalies to ir norėjau – prajudinti ir visuomenę, ir LGBT bendruomenę.
– Kokių atsiliepimų sulaukei iš žmonių po paviešinimo? Daugiau palaikė ar smerkė?
– Nepasakysiu nieko nauja, kad komentatoriai naujienų ir socialiniuose portaluose yra žiaurūs ir dažnai neapsišvietę. Tačiau tų tūkstančių komentarų tikrai neketinau skaityti, gal ir fiziškai nebūčiau pajėgęs.
Labai džiaugiuosi, kad atsirado kritinė masė, kuri įvairiuose portaluose stojo į mano pusę ir aktyviai palaikė, gynė. Žinoma, iš dalies jie gynė save ar savo pažįstamą homoseksualų asmenį. Tačiau žmonės, kurie į mane kreipėsi asmeniškai – „Facebook“ žinutėms, laiškais, telefonu – buvo išimtinai pozityvūs. Jie sveikino už drąsų poelgį, netgi dėkojo, kad aš tai padariau už tuos, kurie negali šnekėti. Buvo situacijų kai gatvėje ar viešame renginyje prieina žmonės ir apkabina.
Neslėpsiu – tai labai glosto širdį ir skatina kalbėti toliau. Gyvai neigiamų komentarų ar pasmerkimo nesu išgirdęs, nors tikrai pirmomis dienomis buvo baisu eiti atokesnėse vietose.
– Kaip šiuo metu manai, ar vertėjo prisipažinti? Ar dabar darytum tą patį?
– Pasekmių, kaip viskas pasisuks po vaizdo įrašo, negalėjau numatyti. Tačiau jos padėjo atskleisti save, išgryninti tikslus, ir pasiekiau tai, ko ir norėjau: sujudinau ir sudominau visuomenę. Iš to, kaip plačiai mano klipas buvo išplitęs, darau išvadą, kad tai – vis dar labai jautri tema, kad žmonėms kyla klausimų, emocijų. Nedvejodamas daryčiau tą patį, o juk ir dabar nesustoju – stengiuosi pasisakyti įvairiose vietose, dalyvauti renginiuose.
– Kaip manai, ar turėtų tokių prisipažinimų daugėti? Ar skatintum Lietuvos homoseksualius žmones atsiskleisti?
– Žmonės viduje jaučia daugybę kompleksų, daug dalykų verčia bijoti, nejaukiai jaustis. Homoseksualumas – vienas tokių dalykų. Išpažintis padeda nuimti tas grandines. Galbūt pasaulis neapsivers, tačiau padės pamatyti, kas artimoje aplinkoje yra tikri draugai, o kas – apsimetėliai. Nereikia bijoti tokių atsikratyti. Draugai ir pažįstami keičiasi, tad geriau būti su tais, kurie tave myli tokį, koks esi iš tiesų. Kartu, tai yra visiškai vidinis apsisprendimas, ateinantis su asmenine branda.
Tokiu momentu tiesiog neišgali nepasakęs, nesvarbu, kokia to pasekmė. Bet kartu tai svarbu ir visai bendruomenei – kuo tokių istorijų ir asmenų bus daugiau, tuo greičiau paskatinsime ir pokyčius visuomenėje.
