Pamirškite viską, ką skaitėte apie taikias piliečių akcijas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar Susirinkimų įstatyme. Šie dokumentai surašomi ne tam, kad jais būtų galima vadovautis. Jie surašomi tam, kad reikalui esant būtų galima pasigirti likusiam pasauliui, kokia valdžia pažangi bei demokratiška ir kiek daug teisių turi šalies piliečiai.
Štai Egiptas Mubarako valdymo laikais buvo visiškai nedemokratiškas, nes piliečiai negalėjo protestuoti, o lietuviai – gali: kada tik nori ir kur nori. Ir susirinkti į akciją jų gali tiek, kiek panorės. Be abejo, piliečių norai turi būti teisingi. Argi teisinga rinktis prie Seimo rūmų, kai visai šalia yra tokia šauni pelkę primenanti aikštelė? Ar gripo epidemijos metu teisinga stovėti vienam šalia kito, kai daug patogiau įsitaisyti per vieną metrą vienas nuo kito. Pagaliau kam tie masiniai renginiai? Devyni žmonės – pats tinkamiausias skaičius pilietinei akcijai.
Anksčiau skaitydamas Vilniaus savivaldybės biurokratų atsakymus, kodėl eilinį kartą draudžiamas vienas ar kitas renginys, aš supykdavau. Dabar – juokiuosi. Argi galima pykti, kai savivaldybės klerkai į prašymą leisti nedidelį mitingą Lvovo gatvėje atsako, kad tai neįmanoma, nes mitinguotojai „trikdys vairuotojų dėmesį“. Tikrai sveikintinas rūpestis eismo saugumu, kai žinai, kad minėta vienpusio eismo gatve važiuojantį automobilį pamatysi ne dažniau nei savivaldybės klerką penktadieni popietę savo darbo vietoje.
Tądien, kai eismo saugumu buvo rūpintasi ypač aktyviai, nebuvo išduotas leidimas ir kitam renginiui, turėjusiam vykti kitoje vietoje. Norėjusiems susirinkti vidaus reikalų sistemos pensininkams buvo išaiškinta, kad jie nepatikimi, todėl galimos riaušės. Bandau įsivaizduoti žilus patyrusius policininkus, šturmuojančius vyriausybės rūmus ir mėtančius akmenis į savo buvusius kolegas. Spėju, kad klerkas, pagimdęs neigiamą atsakymą, turi ypač lakią fantaziją.
Dar prastesni reikalai su pilietine saviraiška, kuomet renginys tiesiogiai liečia įtakingųjų interesus ir gali sukelti jiems rimtų nepatogumų. Tuomet biurokratų nesustabdo net tai, kad dėl renginio gali nukentėti visos šalies prestižas. Taip bendri Europos protesto renginiai, vykę vienu metu visose ES valstybėse, Vilniuje tiesiog buvo uždrausti. Turbūt klerkai tuomet tiesiog neįvertino renginių masto, nes pasirodžius neigiamai reakcijai, už Lietuvos ribų į nepatogius klausimus teko atsakinėti jau vyriausybės vadovui.
Labai gaila, kad profsąjungų vadovybė, besiblaškanti tarp šalies valdžios ir savo narių, tada taip ir nesugebėjo, o gal ir nenorėjo, pasinaudoti proga ir pagaliau imtis veiksmų prieš nuolatinius Konstitucijos pažeidimus. Todėl nieko nuostabaus, kad šiek tiek nurimus aistroms, biurokratinė „neleidimų“ mašina ir vėl pradėjo suktis.
Bet iš tiesų kai kas pasikeitė. Į draudimų procesą jau įsikišo ir centrinė Lietuvos valdžia. „Proginis“ š.m. sausio 16-osios draudimas jau buvo atvirai palaikomas „iš viršaus“. Ciniškai prisidengus sausio 13-osios minėjimu ir pradėjus atvirą piliečių tarpusavio kiršinimo kampaniją, vėl buvo nuslopintas bandymas surengti protesto akciją.
Besiblaškantys profsąjungų veikėjai vėl nenuvylė valdžios. Kas tądien buvo aikštėje prie Seimo rūmų, matė, kokios gausios policijos pajėgos buvo sutelktos aplinkui. Akivaizdu, kad valdantieji puikiai suvokia, jog piliečių nepasitenkinimas yra pasiekęs tokį lygį, kuomet jam nuraminti jau nebepakaks kosmetinių reformų – gali tekti atsisveikinti su savo minkštomis kėdėmis. Tačiau kol profsąjungos, galinčios sutelkti piliečius konstruktyviam protestui, flirtuoja su ta pačia valdžia, „tautos išrinktieji“ gali ramiai miegoti.
Tuo tarpu biurokratinis cinizmas jau pasiekė naujas aukštumas. Vakar sužinojome, kad taikus pilietinis protestas yra pramoginis renginys. Suprask, kad žmonės, susirinkę pareikšti protestą prieš mažas pensijas bei atlyginimus, taip tik pramogauja.
Bandžiau surasti, kokiu pagrindu savivaldybės biurokratai uždraudė pilietinę vasario 19-osios akcija. Išsiaiškinau, kad paskelbus gedulą, gali būti atšaukti pramoginiai renginiai. Apie kitus renginius nekalbama. Taigi, jei atšauktas leidimas mitingui, turėtų būti uždaryta ir Vilniaus knygų mugė. Juk ten vyksta daugybė tikrai pramoginių renginių.
Beje, šiuo atveju vėl įjungtas kiršinimo mechanizmas. Leidžiama suprasti, kad visi, išėję į gatvę, pareikš nepagarbą a.a. J. Marcinkevičiui. Apgailėtinas ir šlykštus valdančiųjų bandymas išspręsti savo svylančio pasturgalio problemas prisidengiant žmogaus, tapusio pilietiškumo ir sąmoningumo mokytoju, mirtimi. Deja, mitingo organizatoriai, dėl vaizdo truputį pasispardę, vėl sutiko su visiškai nepagrįstu draudimu.
Žinoma, net pati demokratiškiausia valdžia nenorėtų, kad piliečiai žengtų protesto keliu. Tačiau demokratiškose šalyse protestas suvokiamas kaip normali piliečių (rinkėjų) ir valdžios komunikacijos forma. Tuo pačiu ir piliečiai , puikiai suvokdami, kad taikus protestas yra vienintelė greito atsako į valdžios sprendimus forma, noriai naudojasi šia galimybe. Uždrausti taikų pilietinį protestą tolygu pasirašyti sau politines mirties nuosprendį.
Mirties nuosprendį sau pasirašė ir protesto organizatoriai. Kokie gi jie protesto „vedliai“, jei pataikauja tiems, prieš kuriuos ketina protestuoti?
