Politikai mėgsta girtis, kad Lietuva turi saugumo garantijas. Mat priklauso NATO ir ES. Tačiau valstybės niekada nebūna visiškai saugios, jei jų valdžia tyčiojasi iš gyventojų daugumos.
Besityčiojanti valdžia yra vidinis valstybės priešas. Provokuojantis neramumus. Nereikia tokių pavyzdžių toli ieškoti. Žvilgtelėkime į Tunisą ar Egiptą. Užteko vienos kibirkšties ir masinis gyventojų nepasitenkinimas prasiveržė chaotiškai.
Lietuva –šiauresnis kraštas. Žmonės čia santūresni. Tačiau ir iš jų negalima per ilgai tyčiotis. Per dideliais socialiniais kontrastais. Kai pensininkai, mažus vaikus auginančios mamos, smulkieji turgaus verslininkai nuolat pašaukti gelbėti šalies ekonomiką. Kai minimalias algas gaunantys darbininkai nuolat pašaukti aukotis dėl geresnių laikų. Kas jie? Amžinos aukos? Šiems žmonėms skirtas gyvenimo laikas bus pragyventas didesniame ar mažesniame skurde. Kad ir kaip jie balsuotų per rinkimus, kokius politikus išsirinktų, vis vien eilinio žmogaus niekas nemato, negirdi.
Sakote, girdi? Opozicinės partijos visada girdi. Tačiau kodėl, politinėms partijoms atėjus į valdžią, iš esmės niekas nesikeičia? Vadinasi, jei girdėjo, tai ne tai. Gal girdėjo pinigus bei savo didybę atšlamančią. Nes didžioji gyventojų masė skurdinama toliau. Partijos iš esmės mato tik savo turtingiausius rėmėjus, o visa kita –tik minia. Pamaloninama šypsenomis, plepalais. Štai ir visas skirtumas. Kai būna valdžioje –dažniau susiraukę. Kai tampa opozicija –apdalija šypsenomis bei meilikavimais. Tai vis ta pati grupelė žmonių, pasivadinusių politikais. Ir apsistačiusių savo finansiniais rėmėjais. Tas pats smagratis, permalantis, perskirstantis milijardus saviškiams. Kasmet vis labiau turtėjantis ir vis įžūlesnis smagratis. Su bendru interesu. Išlikti valdžioje ar prie valdžios.
Provincialu, ponai. Tarsi norėtumėte išlikti prie Kaniukų. Įsikibę į medį. Tarkime, iš skirtingų pusių. Kad būtų pozicija ir opozicija. Įsikibę į medį ir kurdami kaniukiškas intrigėles bei paskalas su pakikenimais. Provincialu, ponai. Išlikti reikia Lietuvai.
Kur bendras visų mūsų interesas – išlikti valstybe? Tai nėra savaiminė duotybė. Valstybę reikia kasdien kurti. O daroma atvirkščiai. Kuriamas nestabilumas. Lietuva pavojingai išsiūbuota. Nes valdžia pamiršo. Valstybę sudaro ir jos gyventojai. Kai dauguma žmonių tarsi išsviedžiami už borto, lieka tik mažumos iliuzija. Kad sugebės ilgai išsilaikyti žmones apkvailindama. Žaisdama viešaisiais ryšiais. Apsistačiusi patarėjais, padėjėjais ir šiaip klapčiukais. Gerai apmokamais. Ir dirbs ne visų šalies gyventojų, bet tik saviškių naudai. Tarkime, pataikaus stambiausiems partijų finansuotojams.
Sąjūdžio laikais žmonės būdavo perspėjami. Saugokitės provokatorių. Ir žmonės įstengdavo saugotis. Aktyviausius provokatorius atpažindavo ir išprašydavo iš mitingų. Tačiau kaip apsisaugoti dabar, kai valdžia vos ne kasdien aktyviai provokuoja? Joks statutinis pareigūnas, įskaitant mūsų saugumiečius, neišdrįs išprašyti premjero iš televizoriaus.
Redakcijos skiltis
