Lapkričio 15 dieną Lietuvos knygynuose pasirodys nauja bestselerio „Tikroji Daktarų istorija” autoriaus Dailiaus Dargio knyga „Kruvinasis mafijos maršrutas”.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš šios mafijos studijos. Sovietmečiu išaugusių banditų gyvenimo romantizmas netrukus užvaldė ir nemažai nepriklausomos Lietuvos verslininkų ar tų, kurie save tokiais laikė, smegenis. Juos apsėdo iki tol tik filmuose matytos scenos ir žurnaluose vaizduojamas prašmatnus, nerūpestingas gyvenimas.
Suprantama, jie įsivaizdavo, kad tokiame gyvenime gyvybiškai svarbūs prabangos atributai: grynųjų pinigų prikimšti odiniai lagaminėliai, garsiausių pasaulyje mados dizainerių drabužiai ir avalynė, veidą dengiantys masyvūs saulės akiniai, blizgantys, greiti ir brangūs automobiliai bei šalia jų išdidžiai stovinčios, plastikos chirurgų skalpeliais ar botokso injekcijų procedūromis patobulintos ilgakojės gražuolės.
Trijulę praretino šūviai
Iki šiol galutinai Lietuvos istorijoje neišaiškinto mafijos konflikto įvykiai ir mirtys pasiglemžė ir garsiausių 1990 metų verslininkų gyvybes.
1994 metais 31 metų kaunietis Gintaras Pluščiauskas penkiais šūviais nušautas viename Hamburgo bute, kuriame buvo ir jo žmona.
1996 metais koncerno „Agora“ prezidentas 32-ejų kaunietis Sigitas Čiapas ir jo vairuotojas 43-ejų Vincas Varnas nušauti Kaune dviejų verslininko mažamečių vaikų akivaizdoje prie savo namų vartų. Apšaudytame automobilyje drauge buvo ir verslininko žmona.
2004 metais bendrovės „Italiana International“ vadovas 45-erių kaunietis Valdas Jakutis nušautas automobilyje prie savo namų Kaune brolio, vaikų ir žmonos akivaizdoje.
Šie trys vyrai kadaise vertėsi vienu pelningiausių pasaulyje alkoholio verslu. Dviejų jų žudikai ir mirties užsakovai nenustatyti iki šiol. Manoma, kad jie vis dar laisvėje.
S. Čiapo žmogžudystės planas ir vykdymas šiandien priskiriamas teisiamiems Kauno Daktarų grupuotės atstovams.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visos trys analogiškai drastiškos ir žiaurios žinomų verslo žmonių, kurie neretai buvo vadinami prieštaringos reputacijos asmenimis, – užsakytos žmogžudystės. Įdomiausia, kad visus šiuos tris kauniečius, XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pasižymėjusius neribota drąsa ir nutrūktgalviškumu, siejo ne vien bendri verslo reikalai, bet ir glaudūs tarpusavio ryšiai.
Stengėsi išlikti kuklus, santūrus
Vienas įsimintiniausių prasidėjus didžiosioms permainoms Lietuvoje laisvėjančios rinkos verslo atstovų buvo G. Pluščiauskas. Iš kitų verslo pionierių jis išsiskyrė netikėtu akibrokštu – Viduklės vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu, vėliau entuziastingai dirbęs tuomečio Kauno politechnikos instituto Technologinių įrengimų katedroje, kartą padavęs net 14 paraiškų išradimams, kūręs eiles, vyras per vieną naktį nusprendė užsiimti verslu. Jis susidėjo su minėtu pirmųjų pelningų verslo nišų iniciatoriumi Arvydu Stašaičiu.
G. Pluščiauskas nėrė į tuomet paklausų, pirmuosius didesnius pinigus padėjusį užsidirbti verslą – iš užsienio ėmė vežti kompiuterius. Jais A. Stašaitis su G. Pluščiausku aprūpino kone pusę Lietuvos.
Buvę G. Pluščiausko bendramoksliai prisimena, kad jis beveik nevartodavo stipriųjų alkoholinių gėrimų, lankė plaukimo treniruotes, žiemą niekada nesloguodavo.
Vienai grupės draugei D. ypač įstrigo, kad Gintaras kartą apstulbino ne tik mokslo draugus, bet ir dėstytoją – spręsdamas matematikos uždavinį, jis pritaikė šviesos lūžio dėsnį.
„Dirbdamas Technologinių įrengimų katedroje jis buvo labai reiklus sau. Jis taip intensyviai kibo į mokslą, kad maniau, jog disertaciją baigs anksčiau. Tačiau jis metėsi į kompiuterių verslą. Tapęs verslininku nesmarkiai pasikeitė. Kad praturtėjo, galėjai spręsti iš automobilio, geresnių drabužių, bet ne iš elgesio. Jis buvo pabrėžtinai santūrus, kuklus, nemėgo pūstis ar dėtis dideliu ponu“, – prisiminė buvę G. Pluščiausko mokslo draugai.
Tačiau jis, kaip ir daugelis apsukrių kauniečių, po 1990-ųjų stačia galva nėrė į verslą. Perspektyva visą gyvenimą valgyti duoną iš kuklios mokslininko algos jam neatrodė labai viliojanti. Netrukus jis sutiko gyvenimo moterį Jorindą. Kartu jie apsigyveno Vokietijoje, Hamburge.
Vokietijoje jis ėmėsi pelningiausio tais laikais verslo – Rytų šalyse vertėsi prekyba metalais ir alkoholiniais gėrimais. Netrukus sumanus kaunietis tapo kompanijos „P & P Ost – West Handels GmbH“ vadovu.
Verslas su S. Čiapu
1993 metais G. Pluščiauskas tapo pagrindiniu kito garsaus anų laikų Kauno verslininko S. Čiapo partneriu prekiaujant alkoholiu. Investuodami milžiniškas sumas jie pamažu iš šio verslo išstūmė daugelį konkurentų.
Apie tokią sėkmę sužinoję anuomet klestėję senosios Daktarų mafijos gaujos nariai Plaščiai (taip jie vadindavo G. Pluščiauską – red. past.) pasiūlė apsaugos paslaugas, bet šis jos kategoriškai atsisakė.
S. Čiapas vėliau pasakojo girdėjęs kalbas apie planuojamą susidorojimą su Gintaru. Jis ne kartą įspėjo draugą, kad šis saugotųsi, net siūlė savo saugos tarnybos paslaugas.
Pasakojama, kad prieš mirtį G. Pluščiauskas dosniai finansiškai parėmė Priekulės bažnyčios restauravimo darbus, menininkus, buvusius mokslinius bendradarbius ir jų projektus, talkino Viduklės mokyklai, kurioje mokėsi, ir be didesnių diskusijų skolindavo pinigų, išsimokėtinai suteikdavo prekių daugybei tų laikų Lietuvos verslininkų.
Našlė pasitraukė iš Lietuvos
Viskas nutrūko 1994 metais kovo 21-ąją. Tą dieną Hamburge du lietuviškai kalbantys žudikai nušovė G. Pluščiauską jo namuose. Praėjus trims valandoms po šio išpuolio Gintaro gyvybė užgeso ligoninėje.
Lietuvos gyventojai, su didžiausiu susidomėjimu sekę tolesnius įvykius, išgirdo netikėčiausių G. Pluščiausko paslaptingos žūties versijų. Daugelis kaunietį artimai pažinojusių žmonių buvo šventai įsitikinę, kad verslininką nužudė tie, kas nenorėjo grąžinti skolintų apvalių sumų pinigų. Tokios versijos daugelis jų laikosi iki šiol.
Po G. Pluščiausko laidotuvių įsivyravo tikras karas tarp jo artimųjų ir S. Čiapo. Velionio artimieji šio nusikaltimo organizavimu apkaltino S. Čiapą. Buvo teigiama, kad jis galėjo pasiųsti samdomus žudikus, nes buvo Gintarui įsiskolinęs net 3,5 milijono tuomečių Vokietijos markių.
„Šiais laikais bet kuriai šeimai nužudyti žmogų už tokius pinigus – vieni juokai“, – taip tomis dienomis kalbėjo verslininką nuo neatmenamų laikų artimai pažinoję asmenys.
Dar labiau aistras pakurstė G. Pluščiausko našlė Jorinda, kurį laiką žiniasklaidoje viešai minėjusi žinanti žmogžudystės užsakovo ir jo žmonos vardus bei pavardes. Dėl to jai teko net bylinėtis teismuose. Tiesa, savo tiesos įrodyti moteris nesugebėjo.
2001 metų birželį per pokalbį su vieno leidinio žurnaliste J. Pluščiauskienė yra sakiusi: „Dabar to baisaus žmogaus jau taip pat nėra. Jis buvo nušautas Kaune po dvejų metų. Būtų buvę teisingiau, jeigu jis būtų nuteistas ir kankintųsi iki gyvos galvos.“
Po G. Pluščiausko mirties uoliai visus keblius reikalus J. Pluščiauskienei mėgino padėti išspręsti nužudytojo brolis Saulius Pluščiauskas ir tuometės Jaunųjų verslininkų asociacijos prezidentas Gintaras Skobas.
Vienam žurnalistui S. Čiapas pasakojo, kad kartą į jo namus atvyko J. Pluščiauskienė. Tačiau ją lydėję G. Skobo apsaugos vyrai moters vienos neleido, irgi veržėsi vidun. Kai S. Čiapas pareiškė, kad jo namuose apsaugą Jorindai garantuoja jo paties sargybiniai, susitikimas baigėsi ir visi išsiskyrė.
Kadaise Jorinda buvo išrinkta Lietuvos kirpėjų ir nagų priežiūros specialistų asociacijos prezidente. Apie dabartinę jos gyvenamąją vietą ir veiklą nėra jokių žinių.
Užsakovai, vykdytojai – nežinomi?
Atsitiktinai apie G. Pluščiausko žmogžudystę tam tikromis užuominomis prasitarė ir vienas Daktarų bylos liudytojų L.: „Nežinau, su kokio konkrečiai asmens nužudymu tai susiję, tačiau 1994 metais, tikslesnio laiko neatsimenu, Rolandas Zaveckas-Džempis ir Žymantas Janiselis-Jautis (1963–1998 m.) buvo išvažiavę į Vokietiją ir paskui kurį laiką pradingo. Tuo metu Kaune ir spaudoje pasklido kalbų, kad Vokietijoje nužudytas verslininkas lietuvis, buvęs sportininkas. Kartą „Vilijos“ restorane girdėjau kalbų, kad dabar įtarimai kris ant „Vileikos“ „chebros“. Nežinau, ką konkrečiai Vokietijoje galėjo nužudyti Džempis ir Jautis, bet tuo laikotarpiu spaudoje buvo rašoma apie kažkokio žinomo asmens nužudymą toje šalyje.“
Nuo prieštaringai vertinamo verslininko G. Pluščiausko užsakytos žmogžudystės Hamburge praėjo 17 metų. Jo žudikų ir nusikaltimo užsakovų paieškos seniai nutrūko.
Prieš keletą metų kadaise sėkmingą verslą plėtojusio kauniečio aplinkos žmonės apeliavo į įvairias instancijas, kad pagaliau būtų atskleista G. Pluščiausko žūties paslaptis. Rodos, tie, kuriems buvo skirti šie žodžiai, jų neišgirdo.
Manoma, kad tragiškoje istorijoje padėti tašką nebuvo suinteresuoti kai kurie su šia byla susiję asmenys, tuo metu užėmę aukščiausiuosius postus šalies politikoje, teisėsaugoje, alkoholio versle.
Knyga (nuotr. Balsas.lt)
