200 žmogžudysčių priskiriama amerikiečiui, žinomam kaip Henris Holmsas. Tai buvo gudrus sukčius, talentingas verslininkas, daugpatys ir pirmasis serijinis žudikas Amerikoje. Šis žmogus, siekdamas amerikietiškos svajonės, nesirinko būdų norėdamas praturtėti.
Naujasis misteris Holmsas
Hermanas Vebsteris Madžetas gimė 1861 metais Niu Hemšyto apylinkėse. Jo tėvai buvo labai tikintys, tačiau tai netrukdė Hermano tėvui pamėgti taurelę ir sūnų auklėti bizūnu ir kumščiais. Berniukui kliūdavo ir mokykloje. Vieną kartą vyresni draugai sužinojo, kad jis labai bijo namo, kuriame gyvena vietos gydytojas. Buvo kalbama, kad gydytojas laiko spirituotų žmogaus organų kolekciją, o pieškambaryje – tikrą skeletą. Vieną dieną vaikėzai jį pasigavo ir per prievartą įgrūdo į tuos namus.
Šaukiantis ir besipriešinantis berniukas buvo įbruktas tiesiai skeletui į glėbį. Jį ištiko baimės priepuolis. Laimei, tuo metu į namus grįžo šeimininkas.
Kitą kartą Hermanas susidūrė su mirtimi, kai jo vienintelis draugas Tomas nukrito nuo laiptų ir susilaužė sprandą. Atrodo, nuo to laiko jis turėjo nepakęsti visko, kas susiję su mirtimi. Tačiau nutiko priešingai. Nuo to laiko jį visą laiką traukė prie visko, kas susiję su mirtimi. Jis pradėjo gaudyti įvairius gyvius ir juos skrosti. Jam patiko jų priešmirtinės konvulsijos. Netrukus berniukas išmoko taip pjaustyti šunis ir kates, kad kuo ilgiau tęstųsi jų agonija.
Žinoma, kad vaikai, kurie preparuoja gyvūnėlius neretai tampa puikiais gydytojais. Madžetas taip pat įstojo į Mičigano medicinos mokyklą, tačiau netapo chirurgu, bet vaistininku. Tiesa sakant, jam visai nesinorėjo gydyti žmonių. Jis svajojo praturtėti, o tam reikėjo nuosavo verslo. Jo galva buvo pilna komercinių idėjų ir joms realizuoti jam buvo reikalinga parduotuvė, o ne operacinė. Jis nė kiek neabejojo savo dalykinėmis savybėmis. Jis lengvai įgydavo žmonių pasitikėjimą, buvo patrauklus, skoningai ir įtaigiai kalbėjo. Turėjo tvirtą valią ir valdingą charakterį.
Verslo sėkmei trukdė tik viena aplinkybė: jis neturėjo pinigų ir sulaukti didelio palikimo nesitikėjo. 1878 metais jis vedė Clarą Lovering, tačiau ji didelio kraičio neatsinešė, todėl problema niekur nedingo. Pinigų buvo dar mažiau, nes praėjus dviems metams po vestuvių Clara jam pagimdė sūnų.
Taigi, laikui bėgant jam gimė planas, kaip išsikapstyti iš keblios padėties. Tas planas reikalavo nemažai išradingumo ir aiškiai kirtosi su įstatymu. Todėl Madžetas nusprendė dėl viso pikto pasikeisti pavardę. Jis tapo Henriu Hovardu Holmsu. Tai buvo kur kas skambiau, nei jo ankstesnė pavardė, tarsi sudaryta iš dviejų nei tin malonių žodžių — „purvas“ (mud) ir „neužauga“ (midget).
1886 metais naujai gimęs ponas Holmsas atsirado Čikagoje ir ėmėsi įgyvendinti savo grandiozinius planus. Su šiuo vardu jis ir pateko į kriminalistikos istoriją.'
Čikaga
XIX a. devintojo dešimtmečio Čikaga buvo sparčiausiai augantis Amerikos megapolis. Būtent čia atsirado pirmieji pasaulyje dangoraižiai, čia buvo pastatytos didžiausios pasaulyje mėsinės, čia susibėgo svarbiausieji Šiaurės ir Rytų Amerikos geležinkeliai — žodžiu, gyvenimas šiame mieste virte virė. Kaimynystėje su triukšmingu ir purvinu industriniu megapoliu ramiai snaudė nedidelis miestelis Inglvudas, kur gyveno pasiturintys vidurinės klasės atstovai, panorę pabėgti nuo miesto triukšmo. Būtent čia ir nutarė įsikurti Holmsas.
Vieną karštą vasaros dieną jis pasirodė daktaro Holtono vaistinėje, kuri veikė pačioje miestelio centre. Vaistinės savininkas jau mirtinai sirgo ir joje šeimininkavo jo pagyvenusi žmona. Laiku pasirodęs Holmsas buvo iš karto pasamdytas. Netrukus vaistinės šeimininkas mirė, ir Holmsas pasiūlė našlei parduoti jam šį verslą. Senutė su džiaugsmu sutiko, tačiau iškėlė vieną sąlygą — ji liks gyventi savo bute virš vaistinės.
Holmsas senai įstaigai įkvėpė naują gyvenimą. Jis buvo jaunas, elegantiškas, galantiškas ir atvirai flirtavo su damomis, todėl klientų, o ypač klienčių netrūko. Misis Holton netenkino tik vienas dalykas: Holmsas niekaip jai negrąžino pinigų už vaistinę. Iš pradžių senutė dar tikėjo jo pasakojimais apie tai, kad jis tuoj tuoj sumokėsiąs, tačiau slinko savaitė po savaitės, o pinigų vis nebuvo.
Pavargusi laukti, ponia Holton patiekė ieškinį teismui, tačiau byla teismo nepasiekė. Pagyvenusi dama tiesiog dingo. Kai kaimynai pradėjo klausinėti Holmso apie senosios ponios likimą, jis nepaliaudamas tvirtino, kad ji išvyko pasisvečiuoti pas giminaičius į Kaliforniją ir jai ten taip patiko, kad nusprendė likti visam. Jaunas vaistininkas kaip visada buvo įtaigus, todėl bet kokie klausimai greitai baigėsi. Ponios Holton taip niekas daugiau ir nematė.
Pilies šeimininkas
Įsikūręs naujoje vietoje Holmsas vėl vedė. 1887 metų sausio mėnesį jis susituokė su Mirta Belnap, tačiau pamiršo išsiskirti su Clara. Aplinkiniai žmonės nežinojo, kad jis turi dvi žmonas, todėl jokių problemų savo reputacijai jis nematė. Dabar Holmsui rūpėjo kiti dalykai: iš paprasto klerko staiga tapęs turtingu buržua, jis svajojo apie įtakingo verslininko karjerą.
Netrukus priešais vaistinę prasidėjo didelės statybos. Holmsas statė trijų aukštų neaiškios paskirties pastatą, ir niekas iš statybininkų nežinojo jo bendrojo plano. Holmsas samdydavo darbininkus bandomajam dviejų savaičių laikotarpiui, o po to sukeldavo skandalą, kaltindamas juos nekompetentingumu, ir atleisdavo, nesumokėjęs nė cento. Jeigu kuris nors iš atleistųjų imdavo per garsiai piktintis, už Holmso nugaros pasirodydavo dvimetrinė Benjamino Pitzelo figūra. Šis mušeika ir girtuoklis savo šeimininko įsakymu buvo pasirengęs suluošinti bet kurį jam neįtikusį žmogų. Ilgšis visiškai priklausė nuo Holmso ir aklai vykdė jo nurodymus.
Pastatas buvo statomas už skolintus pinigus, bet Holmsas neskubėjo jų grąžinti. Jeigu kreditoriai pradėdavo per daug nervintis, jis paprasčiausiai rasdavo naujų kreditorių, kurių pinigais atsiskaitydavo su senaisiais. Su firmomis, parduodavusioms išsimokėtinai įvairų inventorių, verslininkas apskritai elgėsi be jokių ceremonijų. Kartą Holmsas užsisakė didžiulį, nedidelio kambario dydžio, plieninį seifą. Seifą pastatė statomo namo viduje, tad netrukus jis atsidūrė tarp keturių sienų. Kai gamintojas pareikalavo pinigų, Holmsas atsisakė mokėti ir pasiūlė firmai pasiimti savo seifą, prigrasinęs teismais, jeigu jo namas dėl to nukentės. Kadangi nesugriovus namo seifo ištraukti nebuvo įmanoma, gamintojas taip ir liko musę kandęs. Kitą kartą Holmsas užsisakė išsimokėtinai baldus, tačiau ir už juos nemokėjo. Baldų parduotuvės agentai atėjo atsiimti prekių, bet niekur negalėjo jų rasti. Holmsas paprasčiausiai paslėpė visus baldus viename kambaryje, užkrovė duris plytomis ir ant viršaus užklijavo tapetus. Aferisto aukos ne kartą jį buvo padavusios į teismą, bet šiam visada pavykdavo išsisukti.
1890 metų gegužę statybos buvo baigtos, ir Inglvudo gyventojai galėjo prideramai įvertinti visą jauno vaistininko užmojo didybę. Masyvus tamsus pastatas buvo dekoruotas bokštais ir rantytomis sienomis. Gyventojai iš karto praminė pastatą pilimi. Pirmasis jo aukštas buvo skirtas parduotuvėms, o antras ir trečias buvo numatyti viešbučiui.
Tuo tarpu Holmsas tęsė savo machinacijas. Iš pradžių jis pasiskelbė, kad parduoda vaistinę, ir netrukus pas jį atėjo kažkoks ponas Džonsas, kuris pasakė esąs pasirengęs investuoti į naują verslą visą savo nedidelį turtą. Tą dieną į vaistinę plūste plūdo žmonės, tad šiam nekilo jokių abejonių dėl būsimo sandorio pelningumo. Daugumą vaistinės „klientų“ tiesiog buvo pasamdęs pilies šeimininkas, kad šie vaidintų pirkėjus. Holmsas įtikino Džonsą, kad pats jis ketina mesti farmacijos verslą ir užsiimti savo naujuoju viešbučiu, tad šis su džiaugsmu nupirko jo vaistinę. Gavęs pinigus Holmsas atidarė naują vaistinę savo pilyje, ir visi seni klientai patraukė pas jį. Vargšelis Džonsas netrukus visiškai nuskurdo.
Kitą kartą Holmsas sumanė parduoti Kanados investuotojų grupei savo nepaprastą išradimą – „cheminį vandeninį dujų generatorių“, gaminantį apšvietimo dujas iš paprasto vandens. Stebuklingoji mašina, įrengta pilies rūsyje, iš tiesų leido burbuliukus, kurie blykčiojo žydros spalvos ugnimi prie jų prikišus degtuką. Kanadiečiai nusprendė pirkti išradimą už 10 tūkst. JAV dolerių, tačiau į šį sandorį įsikišo Čikagos dujų bendrovė. Pasirodė, kad Holmsas paprasčiausiai prie „dujų generatoriaus“ prijungė vamzdelį, kuriuo į baką su vandeniu leido dujas iš dujotiekio.
Kada sandoris su kanadiečiais žlugo, kombinatorius pradėjo pardavinėti savo paties gamybos mineralinį vandenį, pavadintą „Liepynas“. Jis tvirtino, kad pilies rūsyje ėmė trykšti gydomasis šaltinis, ir patiklūs Inglvudo gyventojai su malonumu mokėjo jam po penkis centus už stiklinę ir po 25 centus už butelį. O iš tikrųjų tai buvo paprasčiausias vandentiekio vanduo, truputį pagardintas vanilinu ir kažkokia karčia užpiltine.
Tūkstančio lavonų namas
Pilis tapo labai keistu viešbučiu. Ilgi tamsūs koridoriai dviejuose viršutiniuose aukštuose, blausiai apšviesti dujinių žibintų, buvo tikras labirintas su aklavietėmis ir niekur nevedančiais laiptais. Antrame aukšte buvo keletas kambarių, į kuriuos niekuomet nieko neleido. Vienos patalpos buvo neįprastai siauros ir žemos, lyg kokia spinta, kitos turėjo nepaprastai gerą garso izoliaciją, dar kitos buvo apkaltos metaliniais lakštais. Ir visur buvo išvedžioti vamzdeliai, kuriais į patalpas buvo galima tiekti dujas. Viso šio dujų ūkio valdymo pultas buvo įrengtas Holmso miegamajame. Čia pat, antrame aukšte, buvo slaptos patalpos, kuriose buvo įrengti keisti tepalu ištepti loviai, vedantys į rūsį. Trečiajame aukšte be viešbučio kambarių buvo buvo Holmso kabinetas ir tas kambario didumo seifas. Seifo sienelėje buvo pragręžta skylutė, pro kurią irgi buvo galima leisti dujas.
Rūsys atrodė taip pat kraupiai. Čia stovėjo rūgšties pripiltas kubilas, statinės su negesintomis kalkėmis, skrodimo stalas su chirurginiais instrumentais ir pats tikriausias kankinimų stalas. Holmsas vėliau įrodinėjo, kad tai tik „elastingumo matavimo prietaisas“. Čia pat buvo ir krosnis, į kurią laisvai tilpo žmogus. Tokiu būdu, kuklaus vaistininko žinioje buvo tikras siaubo namas, kuriame bet kuriuo metu buvo galima paleisti žmogžudysčių konvejerį. Jo paleidimo ilgai laukti nereikėjo.
Pirmajame pilies aukšte Holmsas atidarė juvelyrinę parduotuvę ir jos vedėju dirbti nusisamdė laikrodininką Nedą Konerį, kuris turėjo žmoną Džuliją ir mažą dukrytę Perlą. Džulija tiems laikams buvo labai aukšta moteris, ir ja žavėjosi daugelis vyrų. Holmsui ji labai patiko, ir netrukus tapo jo meiluže. Po kurio laiko moteris pastojo ir pareikalavo, kad Holmsas ją vestų. Dama grasino paviešinti visas jo machinacijas, jeigu šis atsisakys. Bet Holmsas jau turėjo dvi žmonas, ir trečioji jam buvo visiškai nereikalinga. Jis pažadėjo vesti, jeigu Džulija pasidarys abortą. Operaciją Holmsas pažadėjo atlikti pats. Moteris su savo meilužiu nusileido į pilies rūsį ir iš ten daugiau nebesugrįžo. Jos ketverių metų dukra Perla taip pat dingo be pėdsakų. Užtai pas Holmsą atsirado puikus beveik dvimetrinis moters skeletas. Vienas chirurgas su džiaugsmu nupirko neregėtą daiktą už 250 dolerių.
1892 metais istorija pasikartojo su Emelina Sigard, kuri iš pradžių parsisamdė pas Holmsą sekretore, o vėliau tapo jo meiluže. E. Sigard taip įkyrėjo Holmsui savo reikalavimais ją vesti, kad šis vieną kartą užrakino ją savo didžiuliame seife ir laikė tol, kol ši mirė. Aukos skeletas vėl buvo parduotas chirurgui. Emelinos likimo susilaukė dar viena mergina, vardu Lizi, kuri dirbo pilyje. Ją įsimylėjo pilies valytojas Petas Kvinlanas, kuris, atrodo, nutuokė apie daugelį Holmso darbų. Kad vaikinas nepabėgtų su Lizi, Holmsas ir ją numarino seife, o vėliau organus pardavė anatomams. Bet tai buvo tik pradžia.
Tęsinys rytoj
