Šventų Velykų dovanos būna įvairios. Šiemet daugeliui švenčių proga padovanota skola valstybei. Ir ne tik.
Artėjant Kristaus prisikėlimo šventei, žmonės panūdo, kad jiems priartėtų kasmet gaunamos pajamų mokesčio permokos ir daugelis gavo tikrą staigmeną – žinią apie skolą valstybei.
Finansų ministrė maloniu balsu paaiškino, kad žinia jau seniai turėjo tapti pavasario ženklu, tačiau anksčiau valstybei pinigų taip labai nereikėjo, kaip prireikė dabar. Tad prie velykinių pusryčių kai kas susimąstys ir apie „kubilizmo“ fenomeną.
„Kubilizmas“ yra epocha
Vartoju šią sąvoką ne todėl, kad norėčiau išplūsti ir taip populiarumo neslegiamą ministrą pirmininką Andrių Kubilių. Tiesiog nenuilstantys internautai seniai vartoja šį žodį ir ieško reiškinio apibrėžimo.
Logiška, nes Lietuvos mastu kalbame apie politinę epochą. Nesame Britanija ar Amerika, kur „tečerizmai“, „reiganizmai“ ar „bušizmai“ iškenčia bent kelis, o kartais ir keliolika metų. Lietuvoje per 20 nepriklausomybės metų turime 15-tąją Vyriausybę. Valdžioje daugiau nei metus yra ištvėrę ne tiek jau daug premjerų. Apie „vagnorizmą“ ar „brazauskizmą“ irgi galima būtų kalbėti, bet šįkart - ne apie juos. Visų aptariamos epochos bruožų aptarti dar nepavyks. Tai padarys istorikai, kai bus aiškios jos chronologinės ir ribos ir pasekmės. Pakalbėsime tik apie tai, kas ryškiausia.
Sutinku, jog „kubilizmas“ teoriškai reiškia valstybės valdymo ryžtingas reformas, nes daugelį dalykų pakeisti galima tik greitai ir ryžtingai arba niekaip ir niekada. Kitaip nei daugelis, pritariu nepopuliariai premjero ir jo ginklanešių nuomonei, jog valstybės valdymas turi būti renkamų politikų, o ne jais diriguojančių nutukusių biurokratų-žiurkėnų rankose.
Bėda, kad praktikoje tas permainų ryžtas matyti anaiptol ne visose srityse. Jei buhalterinė apskaita Gariūnuose arba Valstybės saugumo departamento (VSD) reforma nepatenka į šventos misijos prioritetų sąrašą, tai „kubilizmas“, šių temų atžvilgiu, vaikšto švilpaudamas ir filosofiškai žvelgdamas kažkur į horizontą.
Savęs užkeikimas
„Kubilizmas“, deja, turi ir kitų bruožų. Vienas jų – agresyvi premjero nesantaika su kalba ir komunikavimu. „Pavyzdžiui, ar galime teigti, kad tokios dogmatinės premjero „tiesos“ kaip antai „energetikos ministerija tikrai nekainavo nė cento“; „38 kartą kartoju, pensijų nemažinsime“, „uždarius IAE išaušo energetinės nepriklausomybės rytas“ etc. ir yra vadintinos „kubilizmu“? − klausia interneto skaitytojas. Taip, tokios mintys – tai vienas pagrindinių „kubilizmo“ bruožų. Pridurkime rimtu veidu išsakytą teiginį, jog atlyginimai per 2009 metus sumažėjo vidutiniškai 5 procentais.
Nemėginkite sukti galvos dėl to, kam ir kiek atlyginimai turėjo išaugti, kad būtų tokie vidurkiai. Vienintelis žanras, kuriam galima priskirti tokias nesąmones, yra užkeikimai.
„Kubilizmo“ bruožas yra užkeikimais kalbėtis ne tik su visuomene, bet ir su savimi prieš veidrodį. Ne pirmą kartą premjero pareigas einantis A. Kubilius kadaise yra sakęs, kad jo sprendimai būsią nepopuliarūs.
Taip gerbiamas politikas turbūt save užkeikė visam laikui. Dalis politinio darbo demokratijoje yra populiarinti ir aiškinti savo sprendimus, kuriuos laikai tinkamais, taip pat nenuteikti žmonių ne tik prieš save, bet ir prieš valstybę. Kai užkeiktasis šios pareigos nusikrato, tuomet ir kyla sumanymas būtent čia, būtent dabar ir būtent tokiu būdu (kadangi vis tiek populiarus nebūsiu) imti ir pareikalauti iš visų po 72 litus mėnesinio pagalvės mokesčio. Atsigręžus užpakaliu į populiarumą galima padaryti tokią beprotybę kaip tik prieš šv. Velykas, tikintis surinkti į biudžetą porą dešimčių trūkstamų milijonų. Tuo tarpu biudžetas žioji per dešimtmečius sėkmingai „įsisavintų“ milijonų skylėmis. Juk aišku, kodėl reikia lupti paskutinį kailį nuo bedarbių: nepabaigiamiems Valdovų rūmams, nacionalinio stadiono griaučiams, nebaigtai VSD būstinei nuolat reikia pinigų, kad nesugriūtų.
Auklėjimo manija
Nekaltinu dabartinio premjero dėl minėtų projektų, bet dar kartą pabrėžiu: „kubilizmui“ nerūpi ne tik savo paties, bet ir valstybės, kurios vardu jis dabar įgaliotas kalbėti, autoritetas. Užtat jam labai svarbi dar ir įsikalbėta didaktinė misija.
Juk, šalia radikalaus, bet nerezultatyvaus tautos blaivinimo botagu, patetiško moralizavimo apie pasakų ir laidotuvių kenksmingą poveikį vaikams, auklėjimas perkeliamas ir į ekonomikos reikalus. Šalia to, kad pinigų labai reikia, „kubilizmui“ čia būdingi ir kiti agresyvūs poteriai. Angliškas arba vokiškas didelių mokesčių tradicijas visuomenė privalo pamilti tiesiog čia ir dabar. Jei ne – tebūnie ji prakeikta. Tai primena neklaužados vaiko „auklėjimą“ spardant jam į šonkaulius, traiškant pirštus tarp durų ir daužant galvą į sieną. Asocialus pilietis daro tai, nes būna apdujęs nuo svaigalų, o misijos apsėstas maniakas taip elgiasi, nes vardan savo švento tikslo atsisako visko.
Jam ne tik koks nors populiarumas neberūpi, bet netgi gali pasirodyti, jog TUOJ PAT jo idealo neatitinkantis dresavimo objektas nėra labai vertas egzistuoti. Ryžtas, tokiu atveju, virsta buku užsispyrimu, o šv. Velykų margučiai, ant PSD nesumokėjusiųjų stalo, erzina, kaip nepagrįstas išlaidavimas.
