Vasario 16 d. yra svarbi ir graži šventė, o kai kam, atrodo, dar ir rimtas išbandymas. Pavyzdžiui, šalies vadovei Daliai Grybauskaitei. Tai diena, kai jos darbotvarkėje (pagal viešai prieinamą informaciją) yra daug punktų. Paprastą dieną apie ją ne kažin ką sužinosi, o čia ir vėliavų kėlimas, ir premijų teikimas, ir bendra nuotrauka su „baisiųjų lenkų“ vadu Bronislawu Komorowskiu. Vargu ar už šią „niekšybę“ prezidentė atleis užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui. Jei valdančioji koalicija būtų leisgyvė, jį ko gero jau būtų ištikęs Vygaudo Ušacko likimas.
Pabendravimas ir nuotrauka su B. Komorovskiu iš jos ekscelencijos, spėtina, reikalauja itin daug dvasinių jėgų, didelio emocinio pasiaukojimo ir politinės ištvermės. Gal todėl dar praėjusių metų lakpričio 11 dieną, kai kaimynai minėjo savo nepriklausomybės dieną, D. Grybauskaitė niekaip neišgrežė iš savo kalendoriaus laiko ten nors valandai nuskristi. Laiko papietauti su Monako princu, kaip buvo pastebėta, atsirado, bet matyt tokie prioritetai turi slaptą strateginę prasmę, apie kurią galbūt nutuokia tik koks nors Valstybės saugumo departmento poligrafų operatorių vadas Gediminas Grina. Turbūt taip ir yra, nes juk nepulsi įtarti, kad dėkingos ir atsidavusios tautos meilės spinduliuose besimaudanti jo „sušventintenybės“ Algirdo Mykolo Brazausko mokinė užsienio politikoje vadovaujasi tik žvaigždžių išsidėstymu, asmeninėmis simpatijomis arba pigiausio populiarumo siekiais.
Už pasikėsinimą įžeisti jos genialybę rūmų svita juk inicijuoja net baudžiamąsias bylas. Šventvagiška juk būtų net pagalvoti, kad taip bedantė rūmų juokdarių ir pažų armija, tapatinanti save su valstybe, tiesiog siekia pasirodyti nors kur nors kieta.Juk viskas vardan tos Tėvynės, o ne tiesiog iš noro parodomai užsistoti „carą, kuriam špygą parodė“, būtina. Rasi, nukris koks ordinas ar premija, arba bent negausi velnių už tai, kad delnai drėgni? Ne, negali būti – maloniau tikėti slapta prasme, kurios tiesiog neįžvelgiame. Todėl, nedrįstu abejoti, kad per pietus su Monako monarchais valstybei iškovota kas nors labai svarbaus.
Grįžtant prie ne princo B. Komorowskio, tai nelabai aišku, ko gi jis čia atsibeldė. Juk jam prezidentė lyg ir aiškiai pasiuntė signalą, kad užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus atsiprašymas už politinę provokaciją, įvykdytą velionio prezidento Lecho Kaczynskio vizito metu, negalioja.
Na bet B. Komorowskis atvažiuoja ir vėl išvažiuos, o štai L. Linkevičius pasiliks ir jam reiks toliau darbuotis reitingų dangoraižio paunksmėje, o Ekscelencija ir jos uolūs liokajai „šito nepamirš“. Galima ginčytis ar reikėjo sakyti „atsiprašau“ ar tik „apgailestauju“, bet ne tai rūmams svarbiausia ir net ne užsienio politika.Juk sau būdingu stiliumi D. Grybauskaitė eilinį kartą viešai apsikvailino nei šį nei tą pasakydama apie įgaliojimus kalbėti valstybės vardu – girdi tai gali daryti tik renkami asmenys. Ir tikrai – va jos mokytojas velionis AMB matyt, būdamas premjeru, turėjo į tai menkesnę teisę nei koks Petras Gražulis.
L. Linkevičiui dabar reikia saugotis ne tik šeimininkės ir jos patarnautojų keršto, bet dar ir tautininkų mėtomų pagaliukų, nes išvien su prezidente protestuoja ir dviejų procentų rinkimuose nesukrapštančios patriotinės armijos kariai. Neabejotina, kad pastangos normalizuoti santykius su lenkais ir Lenkija į priešus užrašys ir politinio parazitavimo virtuozą Valdemarą Tomaševskį. Juk jo partija, esant normaliems santykiams ir išsprendžiant dirbtinai sureikšmintus niekniekius, neturi jokios savarankiškos egzistavimo prasmės. Lietuvių ar lenkų tautininkai didele dalimi ir reikalingi tik tol, kur rusena ir kurstomi konfliktai. Neatsitiktinai ponas V. Tomaševskis ėmėsi aiškinti, kad pasitrauks iš koalicijos iškart, kai pasirodė požymių, bylojančių jog santykiai gali pasitaisyti. Tad šitaip sujaukęs jos Ekscelencijos darbotvarkę ministras įgijo ir daugiau priešų. Tepamąsto ir apie tai šventinėms vėliavoms plazdant.
