Jau apsipratome su mintimi, kad nūdienos visuomenė ir jos gyvensena yra hedonistinė arba vartotojiška. Tiesiog esame vartojimo kultūros vaikai. Ji yra įaugusi į mūsų kraują ir kartais įgauna savotiškų ritualų pavidalą, kai kam net atstojantį tikrąsias apeigas. Tuomet prekybos centrai virsta „šventyklomis“, vaikščiojimas tarp lentynų ir prekių apžiūrinėjimas – „liturgija“, o norimos prekės įsigijimas – „komunija“. Sociologai, mąstytojai, dvasiniai lyderiai suka galvas, aiškindamiesi šio reiškinio priežastis, perspėja apie jo keliamus pavojus, padeda suvokti, kas čia mums darosi. Juk daug svarbiau yra ne smerkti ar piktintis, bijoti ar slapstytis, bet matyti reiškinius ir tinkamai juos vertinti.
Didžiausias paradoksas ne tas, kad mūsų akys, ausys, skrandžiai nepasisotina, bet kad į vartotojiškumo spąstus patenka ir mūsų siela. Čia kalbama ne tik apie hedonistinį požiūrį, pavyzdžiui, į kultūrą, bet ir apie kitą subtilią vartotojiškumo apraišką, kurią sunku ir pastebėti. Tenka vesti paraleles tarp vartojimo įpročių ir religijos, nes, kad ir kaip nemaloniai skambėtų, vartotojiškumas yra įsiveržęs ir į religinę sritį. Kartais patys nesusimąstome, kodėl visuomenėje vyraujančius elgesio šablonus nejučiomis perkeliame į savo santykį su Dievu ir žmonėmis ir jis tuomet tampa paviršutiniškas.
Visų pirma atkreipkime dėmesį, jog graikiška sąvoka hedònija (iš jos kilęs ir „hedonizmas“) reiškia labai malonią savijautą, didžiausio pasitenkinimo būseną. Jausti pasitenkinimą savo veikla natūralu ir nenuodėminga. Dar antikos mąstytojai sakydavo, kad, pavyzdžiui, intelektinė veikla yra maloniausias žmogui užsiėmimas. Jei veikla nekelia asmeniui pasitenkinimo, jis ilgai ja neužsiima.
Todėl nieko smerktina, kai tikėjimo praktika yra maloni. Tačiau problemų atsiranda, kai religingus žmones lydintys potyriai tampa savitiksliai. Tada emocinio pasitenkinimo būsena laikoma rodikliu, atspindinčiu religinio gyvenimo kokybę. Tokią nuostatą puikiai iliustruotų šis pasisakymas: „Jei per maldą neapsiašarojau, nesusijaudinau, vadinasi, meldžiausi blogai.“ Taip mūsų religingumas sutelkiamas į ypatingą savijautą ar būseną. Vis dėlto pasiekiama pakili būsena dar nereiškia mūsų religinių išgyvenimų, susitikimo su Dievu autentiškumo. Priešingai, didieji katalikų mistikai pabrėžia, kad toks susitikimas vyksta, kai širdyje sausa bei tamsu, kai trokštame paties Dievo, o ne euforijos.
Kita itin paplitusi religinio vartotojiškumo forma – maldos veiksmingumas. Įsivaizduojame, kad Dievas turi mums duoti tai, ko prašome. Negavus to į širdį braunasi nusivylimas, apskritai nenoras melstis. Nenuostabu, nes esame įpratę nuspausti kokį mygtuką ir išsyk gauti rezultatą, tad mechaniškai šiuos įpročius perkeliame ir į savo krikščioniškąjį gyvenimą. Tuomet maldą matuojame efektyvumu, padariniais. O krikščioniška malda negali būti prilyginama magijai, teigiančiai, kad įvykdžius tam tikras sąlygas bei ritualus pageidavimai tampa tikrove. Krikščioniškos maldos tikslas yra ne rezultatas, bet žmogaus išgelbėjimas. Kitaip tariant, svarbu ne veiksmingumas, bet vaisingumas.
Tačiau nemanykime, kad vartotojiškumas yra tik paviršutiniškų tikinčiųjų bruožas. Šie spąstai tyko ir itin uolių, pamaldžių sielų, kurios nuolat lankosi rekolekcijose, krikščioniškuose seminaruose, renginiuose. Tokie žmonės suranda kokį tvirtesnį stuburą turintį kunigą ar vienuolį ir apsupa jį glaudžiu rateliu, iš jo ima religinius fragmentus ir jais nuolatos minta. Jiems čia gera, patogu, jauku, miela, o pasaulis atrodo grėsmingas bei žiaurus. Tačiau ar visa tai neprimena apaštalo Petro, norėjusio Jėzui atsimainius statyti palapines ir pasilikti ant Taboro kalno, savijautos (plg. Mk 9, 5)? Vertėtų pastebėti, kad nūdienos Lietuvos Bažnyčioje yra pristatyta nemažai tokių palapinių. Kalbu apie dvasinius lyderius, susibūrusias grupes ir bendruomenėles, kurios yra efemeriškos, verdančios savo sultyse, atitrūkusios nuo Visuotinės Bažnyčios konteksto. Jose tarpsta religinis vartotojiškumas, o įsipareigojimas konkrečiai tarnystei, tikrasis bažnytiškumas, t. y. atsivėrimas pasaulio iššūkiams, gyvenimo dinamikai, yra pamirštamas.
Taigi, ne toks jau tolimas ir religingam žmogui šiuolaikinį pasaulį apėmęs vartotojiškumas Jis pačiomis įvairiausiomis formomis pasirodo mūsų gyvenime. Tai svetima Evangelijos logikai, kurios esmė – ryšys su mums save dovanojančiu Dievu, šios dovanos priėmimas ir savęs dovanojimas kitiems.
