Bemaž visose miestų ir miestelių kapinėse galima rasti nedidelį kampelį, kuriame vienas šalia kito supiltus kauburėlius ženklina panašūs mediniai kryžiukai, o kapų nepuošia ištaigingi paminklai, gėlių žiedai ar žvakių eilės.
Kone kiekvienas artimųjų kapo lankyti atvykęs gali pasakyti, kad tame kapinių kampe palaidoti pamirštieji - benamiai, skurdžiai gyvenę ir artimųjų neturėję žmonės. Kai kuriuos kapus žymi paprasta medinė lentelė su užrašu, kad čia ilsisi nežinoma moteris ar vyras – tai niekieno neatpažinti žmonės, kuriuos valstybė palaidojo savo lėšomis.
Benamiai laidojami ryte
Kauno Karmėlavos kapinių 23-iajame kvartale rikiuojasi medinių kryžių eilės, o neseniai supilti smėlio kauburėliai išpuošti ne gėlėmis, betsmėlyje įsptaustu kryžiumi. “Bedaliai mūsų kapinėse nėra pamiršti, žiūrėkite, koks gražus kryžius pastatytas pamirštiesiems! - ranka į aukštą medinį kryžių rodo prie kapinių tvoros gėles jau ne vienerius metus pardavinėjantis Romas.
- Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios kunigas subūrė parapijos žmones ir sutvarkė bedalių amžinojo poilsio vietą – išrovė žoles, krūmus, surinko šiukšles. Dabar ir jie gali ilsėtis kaip priklauso”.
Tačiau Romas sutrinka, kad visgi net po mirties lygybės nėra – varguolių kapeliai nė iš tolo neprilygsta artimųjų prižiūrimiems ir lankomiems mirusiųjų kapams.
Kai žurnalistai lankėsi kapinėse vyko benamio Antano Mickūno (61 m.) laidotuves. Vyro kūnas buvo rastas viename iš V. Putvinskio gatvės namų sandėliuke dar žiemą. Per mėnesį, kol bedalio palaikai buvo morge, “Kapinių priežiūros” darbuotojai ieškojo jo artimųjų. Jiems pavyko surasti mirusiojo dukrą, tačiau ši atsisakė laidoti tėvą ir net neatvyko į laidotuves. Karmėlavos kapinių link važiuojančio katafalko nelydėjo jokios mašinos. Iš jo išlipę savivaldybęs įstaigos darbuotojai iškėlė kuklų karstą ir įleido jį į jau iškastą duobę 23-iajame kvartale. Prie kapo buvo tik darbuotojai ir trys duobkasiai. Niekas neliūdėjo ir neašarojo – per tris minutes užpylę duobę žemėmis, vyrai dar spėjo pasišnekėti apie krizę, pinigų stygių ir sunkų gyvenimą. Paklausti, ar visada bedalių laidotuvės atrodo taip, duobkasiai tik mostelėjo ranka: “Čia mirties “fabrikas”. Iškasi, įleidi, užkasi - ir viskas. Nebūna jokių artimųjų ar gedinčių draugų”. Prie iš žemių supilto kauburėlio įsmeigus medinį kryžiuką, laidotuvės baigėsi... Niekas kapo nepašventino, niekas nešnekėjo jokių maldų, nebuvo ir kunigo.
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas sutinka, kad prašomas kunigas turėtų dalyvauti laidotuvėse, tačiau jeigu laidojamas žmogus nebuvo doras krikščionis, kažin ar kunigas dalyvaus...
Nėra pinigų, nėra ir kunigo
Niekam ne paslaptis, kad net ir viešai neišsižadėję tikėjimo benamiai dažniausiai gyvena toli gražu ne krikščionišką gyvenimą, todėl išeina, kad kunigas tokiose laidotuvėse negali dalyvauti. Panaši situacija ir su nežinomos asmenybės žmogaus laidotuvėmis – juk išvis neaišku, ar jis buvo krikščionis, ar visiškas bedievis, todėl kunigas ir tokiose laidotuvėse nedalyvautų.
Kauno savivaldybės įmonės “Kapinių priežiūra” laidojimo paslaugų tarnybos, kuriai ir tenka laidoti artimųjų neturinčius ir nežinomus asmenis, vedėja Janina Tulienė apgailestavo dėl to, jog palydint bedalius į paskutinę kelionę, dvasinių reikalų atlikti deramai neišeina. “Dvasiniai reikalai kainuoja, o valstybė tam lėšų neskiria. Surasti kunigą, kuris atliktų apeigas nemokamai - nepavyksta, - sako vedėja ir priduria, jog prieš kurį laiką buvo bandyta ieškoti, kas galėtų padėti varguolius krikščioniškai palaidoti, bet visos pastangos nuėjo perniek. - Buvo atsiradusi viena moteris, kuri dėjo daug pastangų, mynė kone visų institucijų slenksčius, kad valstybės lėšomis laidojami žmonės būtų ne tik palydimi kunigo, bet ir pašarvojami, tačiau turėjo nuleisti rankas, nes niekas į pagalbą jai neskubėjo”.
Anot D. Chmieliausko, tik motyvas dėl pinigų stygiaus neturėtų būti kunigui stabdis atlikti savo pareigą.
Mėnesiai šaldytuve
Kauno morgo vedėjas Žydrūnas Mėgelaitis sakė, kad pagal visus nuostatus pas juos patekęs benamis ar neatpažintas asmuo turėtų būti laikomas vos 4 dienas ir siunčiamas į teritorinį morgą, tačiau kadangi Kaune tokio išvis nėra, numirėlis morge išbūna ir mėnesį. “Dabar pas mus atgabentus ir vėliau valstybės lėšomis laidojamus žmones laikome nemokamai – nėra kam šių išlaidų padengti. Per keletą dienų ne visada pavyksta surasti mirusiojo artimuosius ar nustatyti jo asmenybę. Jeigu per mėnesį neatsiranda giminės – mirusįjį laidoja valstybė”, - sakė Ž. Mėgelaitis. Vedėjas nesiryžo tiksliai įvardinti, kiek kainuoja diena tokio laikymo. O mes galime pasakyti – 80 litų. Tad jeigu varguolis morgo šaldytuve išguli visą mėnesį – tai kainuoja kone pustrečio tūkstančio litų. Ž. Mėgelaičio duomenimis, pernai neatpažinti liko 9 asmenys.
Pasitaiko ir taip, kad žinoma benamio asmenybė, jį sutinka palaidoti ir kaimynai, bet kadangi miręs žmogus neturėjo dokumentų, netgi buvo be pilietybės, nes nepasirūpino išsiimti paso, tai už jo laidojimą valstybė neskiria pašalpos, o laidoti už savo pinigus niekas nenori. Tada tenka laidoti iš specialiai biudžete skirtų lėšų vienišiems ir nežinomiems žmonėms laidoti. Beje, jeigu dėl tokio žmogaus mirties iškelta byla, jis lavoninėje laikomas ir po kelis mėnesius, kol gaunamas prokuratūros leidimas laidoti.
Po to, kai Karmėlavoje kaip nežinomas asmuo buvo palaidotas kunigas Ričardas Mikutavičius, įsigaliojo nauja nuostata – nežinamo asmenys laidojami dalyvaujant policijos pareigūnui. Vadinasi nežinomojo laidotuvės “ištaigingesnės” - dalyvauja daugiau žmonių...
Maišuose nelaidoja
Pasitaiko nemalonių situacijų, kai giminės atsiranda jau palaidojus žmogų, kartais - net po kelerių metų. “Po laidotuvių praėjo nemažai laiko, o iš kažkur atsiradę artimieji ėmė draskyti akis, jog mirusįjį palaidojome netinkamai, esą numetėme kažkur patvory, - nemalonią istoriją prisiminė Mažeikių miesto seniūnas Petras Užkuras. Vėliau paaiškėjo, kad artimieji atsirado tik todėl, kad, pasirodo, mirusysis turėjo mažą butuką, dėl kurio užvirė aršios dalybos”.
Mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Mažeikiai, valstybės lėšomis palaidojami vos 1-2 žmonės, todėl kartais pavyksta suorganizuoti laidotuves dalyvaujant kunigui. Tuo tarpu Kaune per praeitus metus palaidoti net 58 bedaliai. “Valstybė vienam žmogui palaidoti skiria 1040 litų. Į šią sumą turi tilpti viskas – nuo transporto iki paminklinio kryžiuko”, - atskleidė J. Tulienė. Anot vedėjos, kol kas į šią sumą sutilpti išeina, tačiau reikia labai pasistengti. “Kalbos, kad siekiant sutaupyti benamiai ar nežinomi asmenys laidojami maišuose į vos metro gylio duobes, tėra kvaili gandai, kuriuos skleidžia nieko apie tai neišmanantys asmenys”, - tvirtino J. Tulienė.
“Karstas nedaug kuo skiriasi nuo individualiai žmonių perkamų karstų – gal tik pagamintas iš pigesnių medžiagų ir nepapuoštas kryželiu, - rodo J. Tulienė balta medžiaga puoštą medinį karstą.. Jo kaina – 285 litai. Ir varguolių įkapės nedaug kuo skiriasi nuo prasčiau gyvenančių žmonių. Vyriškas švarkas tvarkingas ir gražus – tik, taupymo sumetimais, be pamušalo. Moteriškos suknelės – prastesnės medžiagos, bet gana puošnios ir puikiai tinkančios paskutinei kelionei. “Iš tiesų viskas kainuoja brangiai. Vien duobę iškasti kainuoja 339 litus! O kur dar transportas, dokumentų tvarkymas ir visa kita. Bet kuris žmogus nusipelno pagarbių ir deramų laidotuvių. Net jeigu žmogaus kūnas būna suiręs ar dėl kažkokių priežasčių neįmanoma jo aprengti laidotuvėms skirtais drabužiais, jie sudedami į karstą kartu su mirusiuoju”, - sakė J. Tulienė.
Po laidotuvių varguolių kapus tvarko kapinių prižiūrėtojai arba viešuosius darbus dirbantys asmenys. Bukmedžiais ar begonijomis jie varguolių kapų neapsodina, bet dirbtinį žiedą į smėlį kartais įsmeigia.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
