Švenčiant valstybės atkūrimo, taigi ir jos nepriklausomybės dieną siūlau grąžinti valstybės priklausomybę, nes jau senokai elgiamės taip tarsi valstybė mums nepriklauso. Ne todėl, kad ją ar mus įtakoja globalizacija ir išorės jėgos, o todėl kad patys elgiamės su valstybe taip, lyg tai būtų laikini namai ar viešbutis.
Daugumai vardas „Lietuva“ tapo lyg iškaba, lyg gimdymo namų palatos pavadinimas, kurios neprisimename ne tik tie, kurie ten gimėme, bet ir tie kurie gimdė.
Kad valstybė priklauso mums, prisimename tik tada, kai reikia aukštesnio namo, erdvesnio sklypo, didesnės išmokos ir išskirtinai mums geresnių gyvenimo sąlygų, trumpai tariant, kai norime pasirūpinti savimi. Į valstybę imame žiūrėti kaip į tarnaitę, kuri turi laiku paduoti, laiku iššluoti ir tuo pačiu būti nematoma ir mums netrukdyti.
Taip ir likome su sovietmečio išugdytais įpročiais ir požiūriu, jog tai, kas yra valstybės, yra niekieno. Gal todėl toleruojame tuos, kurie didžiuojasi prisimindami, kaip jie vogdavo iš anos oficialiai kitiems priklausomos valstybės ir esą taip kovojo su sistema, tokie ekonominiai disidentai. Gal nebevagiame taip iš valstybės, kaip anksčiau, bet ir nepraleidžiame progos ja pasinaudoti ir ją apgauti, nes nesuvokiame savęs valstybės dalimi, ir valstybė – tai kažkas svetima.
Yra nemažai garsiai kalbančių valstybės ir jos piliečių vardu, bet tyliai jie gina savo būtį ir savo interesus. Vartojame terminą valstybininkas, bet kalbame apie žmones, kurie teturi savą, bet nebūtinai visuotiną valstybės suvokimą.
Kas gi nutiko, kad taip ilgai laukta ir kurta valstybė taip greitai daugeliui mūsų tapo svetima ? Kad taip lengvai ją palieka, nors vėliau taip sunkiai mažą jos dalelę mėgina sukurti svetur.
Kada išmoksime į valstybę žiūrėti ne kaip į laikiną būstą, o kaip į savo namus, kuriuos patys turime sutvarkyti, turime ne tik pamatyti dulkes, bet ir jas nuvalyti ?
Juk tik tada, kai valstybę suvoksime kaip tikruosius savo namus, kurie mums priklauso, kurie yra mūsų, galėsime didžiuotis tikrąja valstybės nepriklausomybe. Lengviau yra nemąstyti, jog valstybė priklauso kiekvienam mūsų, nes taip išvengiame atsakomybės už valstybę, kuria turėtų rūpintis mistiniai kiti, bet ne aš.
Kai neturime mums priklausančios valstybės, neturime ir idėjos, kokia ji turėtų būti. Neturime idėjos, kuri valstybe padarytu sava visiems ir kiekvienam. Dar taip neseniai ta bendra idėja buvo nepriklausoma valstybė, bet ją gavę, neišmanome kaip toliau elgtis, todėl nenorime, kad ji priklausytų tik mums.
Grąžinkime valstybės priklausomybę sau, ir tai bus geriausias nepriklausomos valstybės pagerbimas.
