Lietuva švenčia ir mini vieną svarbiausių dienų savo istorijoje. Kovo 11-oji – valstybės šventė, tačiau kyla klausimas – kas gi ta valstybė yra šiame globalizacijos, kosmopolitizmo, žmogaus teisių „triumfo“ amžiuje?
Valstybę galima įsivaizduoti kaip statinį – istorijos pradžioje yra dedami valstybingumo pamatai, ant kurių, augant ekonomikai, gerėjant socialinėms sąlygoms ir, svarbiausia, išsaugant tas pamatuose įlietas vertybes, iškyla pats statinys. Jis gali augti ir stiebtis iki begalybės, nelyginant beržas miške, trokštantis iškilti iš kitų šešėlio ir pasiekti saulę.
Neretai augimas sustoja. Tą lemia aplinkybės – karai, nepritekliai, svetimųjų įtaka. Tačiau lietuviai sovietmečio okupacijos metais įrodė, kad visas šias problemas, sustojusį valstybės statinio augimą ir prasidėjusį išorinį jo griovimą padeda įveikti tvirtas pamatinis pagrindas – su daina kovojome už nepriklausomybę, už savo šalį, šeimą, kalbą, istoriją ir kultūrą – dalykus, kurie yra patys svarbiausi žmogaus gyvenime. Ir pergalė buvo pasiekta.
Sakoma – mokykimės iš istorijos, kad nekartotume jos klaidų. Tie, kas siekia destrukcijos, savo pamoką išmoko. Jie suprato, kad valstybės statinio sugriauti iš viršaus negalima – tai pridaro žalos, tačiau tvirtas pamatas, vertybės suteikia žmonėms jėgų atsilaikyti net ir atrodytų beviltiškoje situacijoje, o tūkstančiai šioje kovoje niekieno neverčiami elgiasi taip, kad nusipelno didvyrio vardo.
Jie suprato – norint padaryti valstybę ir juos piliečius bejėgiais, reikia kirsti per pamatus. Tą buvo bandyta daryti ir anksčiau, tačiau pasitelkiant pernelyg daug fizinės ir kitokios prievartos, kuri bet kokiu atveju iššaukia natūralų pasipriešinimą. Viską galima daryti gerokai paprasčiau – paklaidinti žmogų ir leisti jam pačiam pasinaudoti laisvės iliuzija.
Mums nuolatos yra brukamas žodis laisvė – kovokite už savo teises, žmonės! Jūs turite teises, ginkite jas, esate laisvi ir nuo nieko nepriklausomi! Tačiau retas suvokia, kad laisvė, anot filosofo N.Mileriaus, pirmiausia yra atsakomybė kažką daryti, o ne prašyti, jog tai būtų duota. Todėl mokyklose mokytojai yra pašaipos objektas – moksleiviai puikiai žino savo teises bei atvirkščiai proporcingą mokytojų teisių ribotumą (nuskriaustas, pažemintas ar įžeistas gali būti tik mokinys, bet ne mokytojas). Jaunuoliams yra liepiama viską vertinti kritiškai – net ir tuos dalykus, kurie per kartų kartas formavosi šimtus metų bei buvo moralumo, padorumo, elementarios pagarbos etalonai. Paaugliai – dar nesusiformavusios asmenybės – yra įgalinami interpretuoti šiuos dalykus kaip tik nori, elgtis taip, kaip užsigeidžia, nes viskas yra pateisinama laisvės bei nuomonės laisvės lozungais.
Daugelis tokių jaunų žmonių išeina į gyvenimą neturėdami jokio tvirto vertybinio pamato – nekęsdami savo šalies, kuri yra nuolatos kritikuojama bei talžoma tiek viešojoje erdvėje, tiek toje pačioje mokykloje nusivylusių mokytojų ar krizės prispaustų bedarbių tėvų. Nesuprasdami šeimos ir lojalumo svarbos, kurie yra diskredituojami pasitelkiant blizgučiais apkabinėtus penkias skyrybas išgyvenusių bei nežinomą skaičių nesantuokinių vaikų turinčių pop „žvaigždžių“ gyvenimų vingius. Ignoruodami krikščioniškąsias vertybes, nes bažnyčia, atrodo, tėra pedofilų kunigų klanas, o ateizmas – kur kas patrauklesnis už gyvenimą varžančius religinius įsitikinimus.
Toks žmogus plauna savo šalies pamatus, nes tėra, Johno Locke‘o žodžiais, tuščias popieriaus lapas, kurį formuoja asmeninio gyvenimo patirtis. Tokią jautrią išoriniams dirgikliams asmenybę yra nesunku paveikti bei manipuliuoti – jis yra praktiškai bejėgis prieš bet kokią propagandą, kuri supa mūsų kasdienybę. Tarsi pasiklydęs miške žmogus, jis viltingai atsilieps į bet kokį garsesnį šauksmą ir tvirtu žingsniu eis jo link manydamas, kad atrado teisingą kelią.
Užsimerkę prieš viską tokie žmonės yra raginami burtis į įvairias interesų grupes, siekiančias tam tikrų tikslų. Jų vedlys – žmogaus teisės – faktinis ir nuolatos plečiamas dokumentas, skirtas bet kokios užgaidos ar poreikio legitimacijai. Tereikia rasti bendraminčių ir bet koks tikslas bus įgyvendintas, nes priešintis nėra kam. Tie, kas suabejos ir iškels moralumo klausimą, bus iškart apklijuojami populiariomis „ksenofobų“, „homofobų“ etiketėmis. Apie tai kalbantis filosofas Vytautas Radžvilas yra neretai išvadinamas „demokratijos priešu“ – nors kalbama apie nuomonės laisvę, vyraujančiai nuomonei polemizuojantys pasisakymai yra viešai smerkiami didžiųjų „žmogaus teisių“ kovotojų, netgi grasinama imtis sankcijų.
Tokios bendrų interesų vienijamos grupės tarytum vadovaujasi interpretuotu britų filosofo Jeremy Benthamo utilitarizmo suvokimu – didžiausias laimės kiekis didžiausiam žmonių skaičiui. Kadangi laimės kiekio ir žmonių skaičiaus reikšmės abstrakčios, grupė piliečių, turinčių aiškų savo laimės suvokimą ir norinčių jį įteisinti, kyla į kovą prieš visą likusią, kad ir gerokai gausesnę visuomenės dalį, kuri neturi vieningų vertybių ir yra susiskaldžiusi, todėl silpna. Tokiai grupei yra pakankamai nesunku pasiekti savo tikslą, dangstantis minėtomis „žmogaus teisėmis ir laisvėmis“. Tie, kuriems kyla vertybinių ar moralinių abejonių, priešintis negali, tad ramina save, kad viskas turi ribas – t.y. laisvė iš esmės nėra blogai, o padorumo ribų tos grupės neperžengė(-gs). Tokia naivi pozicija bus gyva dar galbūt 10 metų, o suvokus, kad ribų teisių plėtimui stiprėjančios grupuotės niekada nepajus, kažką keisti bus per vėlu.
Šie ypatingai Europos Sąjungos valstybėse stiprėjantys procesai džiugina anarchistus, stiprėjančius radikalus kairiuosius, kurie, matyt, įsivaizduoja tai kaip Karlo Markso išpranašautą kapitalizmo žlugimą – kapitalizmo, kurį natūraliame tobulėjimo pakeis naujasis komunizmas. Krikščioniškųjų vertybių Europos žlugimą, visuotinį dekadansą mato principus išsaugančios kultūros, visų pirma, islamo atstovai. Ne veltui Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas gali drąsiai teigti matąs, kaip islamas užkariauja visas aukščiausias planetos viršukalnes, nes krikščionybė yra diskredituojama pačių krikščionių – užtenka prisiminti iniciatyvą, siekiančią uždrausti kryžių kabinimą Italijos mokyklose, nes tai, priešingai nei mečetės visuose didžiuosiuose Europos miestuose, skaudina kitų religijų atstovus.
Grėsmių ir išorinių jėgų, kurios sieks pasinaudoti Europos visuomenės sumišimu, pasimetimu ir iliuzijomis persmelktu atsipalaidavimu, visada bus. Joms dabar telieka tyliai remti vykstančius procesus, nes žmonės, nematantys priešais save stovinčio priešo su šautuvu rankose, kitokių grėsmių nebeįžvelgia. Europos valstybės žengia vertybių vandalizmo keliu, ir jei didiesiems yra vilčių išgyventi, tai mažieji, tokie kaip Lietuva, kiša savo galvą į kilpą, iš kurios ištrūkti gali būti nebeįmanoma.
Lietuvos valstybės statinio augimas šiais laikais yra sustojęs, o tai, kas vyksta su pamatais, primena apleisto pastato būklę – einantys pro šalį susimąsto, kiek gi jam beliko čia stovėti...
Aligatorius
