Artėjant vasario 16 dienai viešų pokalbių temos nuo meilės vieni kitiems pakrypsta meilės tėvynei link. Tarsi prabėgom pasižvalgoma į valstybės pamatus.
Žemė ir šautuvas
Tai, kad valstybė turi prievartos monopoliją tam tikroje teritorijoje, visi daugmaž girdėjo. Juk tam, kad surinktume mokesčius, reikia turėti šautuvą – jeigu jau kiti argumentai neveikia.
Mažiau svarstoma, kas ir kodėl ima į rankas ginklą ir pasiryžta mirti dėl tėvynės. Atrodo, valstybė – visų bendras reikalas, tačiau kažkodėl vieni pasirengę dėl jos aukotis, o kiti – nelabai.
1918 metais, kada beveik nuo nieko buvo pradėta kurti Lietuvos valstybė, tiems, kurie ėmė ginklą, buvo pažadėta žemės. Daugeliui savanorių Lietuvos valstybė buvo ne kokia nors abstrakcija, o jėga, galinti įvykdyti žemės reformą.
Kai 1940 metais Lietuvos nepriklausomybė buvo brutaliai sunaikinta ir tauta liko be savos politinės vadovybės, atsirado daugybė žmonių, pasiryžusių priešintis. Bolševikų okupantai naują santvarką diegė jėga, daugeliui dvejojančiųjų nepalikdami kito pasirinkimo – vien pasipriešinimą ir viltį, kad šalies laisvė kada nors bus atgauta.
Praėjus dvidešimtmečiui nuo audringo meto, kada Lietuva atgavo nepriklausomybę ir sužlugo Sovietų Sąjunga, tėvynė atsidūrė ekonominėje ir moralinėje duobėje. Įvairių apklausų duomenys lyg veidrodyje rodo nemeilų piliečių santykį su valstybe – tai yra su pačiais savimi. Tėvynę su ginklu rankoje gintų koks 30 proc. apklaustųjų, o negintų – gal 60 procentų.
Dėl ko kariausime?
Apklausos – dalykas apgaulingas. Vis dėlto gal geriau žinoti ir tikėti, kad kas trečias Lietuvos pilietis pasirengęs aukotis dėl tėvynės, nei turėti šiuo klausimu kokių nors iliuzijų. Įdomu, ką parodytų apklausos, jei žmonių paklaustų, ar jie kariautų už konkrečius dalykus. Pavyzdžiui, už žemės reformą – ne kokią nors abstrakčią, o tą, kuri įvykdyta nepriklausomybės metais? Ar kovotų už privatizaciją, kokia ji buvo, už sveikatos apsaugos, švietimo sistemas? Ar kariautų už dabartinius mokesčius ir dabartinę „Sodrą“? Gal taip suformulavus klausimus kieno nors ranka išties siekia šautuvo, tik į ką jis būtų nukreiptas?
Didelės meilės savo pačių kurtai valstybei lietuviai nerodo, bet ir versti valdžios neketina. Demokratija, net ir netobula – puikus vožtuvas nepasitenkinimui nuleisti. Ir dar atviros sienos. Sunkiai išgyvenantieji Lietuvoje, taigi – ir nepatenkintieji, išvyko į užsienį, o norintieji permainų plūstelėjo į savivaldos rinkimus.
Pasilikusiesiems tėvynėje belieka sudaryti sąrašą, už ką ir su kuo kovoti. Vargu bau ar kas nors ims šautuvą ir eis kariauti už kasos aparatų įvedimą turgavietėse. Bet bombų nesprogdins ir dėl to, kad tų aparatų įvedimas būtų atidėtas.
Neatrodo, kad dabartinei Lietuvos valdžiai reikėtų labai bijoti liaudies sukilimų, kokie purto arabų kraštus, ar bent jau masinių riaušių. Kol kas valstybė laikosi dėl piliečių sutarimo net ne lankytis, o gyventi teatre, pavadintame „Valstybė“, kur gali ir aukso puodą laimėti, ir bilietą į Londoną nusipirkti, gali eiti mitinguoti, gali iškelti savo kandidatūrą savivaldybių rinkimuose. Ir, aišku, gali balsuoti, jeigu netingi.
Žvelgiant į pulkus piliečių, norinčių patekti į savivaldybių tarybas, norisi tikėti, kad jie suvokia, jog teisė ir teisingumas yra valstybės pamatai. Kažin ar gyventi pagal įstatymus nėra sunkiau, nei paimti į rankas šautuvą.
