Į savivaldybių socialinės paramos skyrius plūsta tūkstančiai galo su galu nesuduriančių žmonių. Vieniems sumažintos pensijos nebeužtenka išgyventi, kitiems - sveikiems ir darbingiems - jau kiaurose kišenėse vėjai švilpauja, nes darbo rasti seniai nesiseka. Gal valstybė pagalbos ranką išties? Ne, tik pasityčios.
Be duonos, bet turčiai!
Realybės grimasos: neturintys ko valgyti žmonės staiga sužino, jog jie visai ne vargšai, o tikri turtuoliai. Namas ir susigrąžinta tėvų ar senelių turėta žemė net sunkiausioje padėtyje atsidūrusiam žmogui kartais atima galimybę gauti socialinę paramą.
Valdžios seniai pasakyta, kad kiekvienas gyvena pagal išgales. Nebegali išlaikyti didesnio būsto - kelkis į mažesnį. Turi gabalą žemės - parduok. Nesvarbu, kad kainos dabar gėdingai žemos.
Tokiu atveju žmogui lieka dvi išeitys: čiulpti pirštą arba bandyti atsikratyti turto.
“Jeigu žmogus mato, kad negali gauti paramos, dažniausiai dalį turto kam nors iš artimųjų dovanoja", - sako Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyresnioji socialinių išmokų specialistė Virginija Burmonienė, dažniausiai susidurianti su pašalpų prašytojais.
Ji buvo tik ką pro duris išlydėjusi nusivylusį 58 metų miežiškietį. Visą gyvenimą dirbęs ir darbo netekęs žmogus iš darbo biržos atėjo į savivaldybę, parašė prašymą gauti pašalpą.
“Pasižiūrėjusi į registrą iš karto pasakiau, kad negalėsime padėti. Jis Miežiškiuose turi namą, prie namo žemės, ir tas turtas įvertintas 65 tūkst. litų. O kad vienas gyvenantis asmuo galėtų gauti paramą, jo turtas turėjo būti 60 tūkst. litų", - liūdnai konstatuoja V.Burmonienė.
Jeigu miežiškiečio turtas būtų neviršijęs tų 60 tūkst., jis būtų gavęs 315 litų socialinę pašalpą.
“Paaiškinau, atsiprašiau žmogaus ir jis tylėdamas išėjo", - atsiduso V.Burmonienė.
Ji sako, jog tokių žmonių į skyrių ateina ne vienas. Gavę neigiamus atsakymus, jie vėliau savo problemas išsprendžia paprastai. Kad ir kaip jiems būtų skaudu, dalį turto dovanoja arba kaip nors kitaip perleidžia artimiesiems.
Kas turi teisių?
Svetlana Kulpina, Socialinių reikalų ir darbo ministerijos Piniginės paramos skyriaus vedėja, informavo, kad per 2010 m. pirmo ketvirčio vieną mėnesį piniginę socialinę paramą vidutiniškai gavo 141,8 tūkst. asmenų. Tačiau kiek iš viso žmonių kreipėsi dėl to - tokios statistikos nėra.
“Kiek turėjo teisę gauti, tiek gavo", - atšovė S.Kulpina. O kiek negavo dėl to, kad jų valdomas turtas viršijo nustatytą normatyvą, atskiros eilutės taip pat nėra.
Turtas pinga, turtas brangsta
Įdomi istorija nutiko biržiečiui Kaziui Balčiūnui. Visą gyvenimą dirbęs traktorininku ir įsivaręs profesinę ligą, jis gaudavo neįgalumo pensiją. Tačiau valdžia ją gerokai nukirpo, todėl iš 513 litų vyras nebeįstengia išgyventi.
K.Balčiūnas nuėjo į Biržų savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Tikėjosi gauti kompensaciją bent už pirktas malkas. Ten sužinojo, kad anksčiau pašalpos būtų sulaukęs, o dabar jos nebegali gauti. Nors dabar, kaip ir anksčiau, gyvena to paties namo, kurį pasidalijo išsiskyręs su žmona, antrame aukšte.
Pasirodo, taip atsitiko todėl, kad dabar jis yra kur kas turtingesnis. Anksčiau namas, vertintas 2006 m., kainavo beveik 83 tūkst. litų, dabar jis trečdaliu pabrango ir jau kainuoja 113 tūkst. litų.
Biržietis stebisi: nekilnojamasis turtas seniausiai pinga, o jo kaip koks stebuklas atvirkščiai - pabrango.
Buvęs traktorininkas turtingesnis tapo keliskart valstybei perkainojus jo turtą.
Nors K.Balčiūnas spyrėsi, kad niekas nebuvo atėjęs jo namo vertinti, nuo valdininkų tvirtinimų, kad viskas daroma automatiškai, jam aiškiau nepasidarė.
Biržietis dar mąstė, kad galbūt būtų verta pasikviesti nepriklausomą turto vertintoją, kuris pasakytų, kiek iš tiesų kainuoja jo namas ir žemė. Tačiau susilaikė perspėtas, kad tokios paslaugos kaina gali būti didesnė nei socialinė pašalpa.
Vertinimas per atstumą
“Tai neįmanoma", - išgirdęs šią biržiečio istoriją, kelis kartus pakartojo VĮ Registrų centro direktoriaus pirmasis pavaduotojas Rimantas Ramanauskas.
Kodėl biržiečiui taip nutiko, jis pažadėjo išsiaiškinti.
Netrukus paaiškėjo visos K.Balčiūno bėdos. Jo turtas buvo perkainojamas kasmet. Biržiečio namas 2008 m. kainavo 132 tūkst., 2009 m. - net 151 tūkst., o po paskutinio perkainojimo šių metų sausio 1-ąją nukrito iki 113 tūkst. litų.
Ta pati S.Kulpina iš Socialinių reikalų ir darbo ministerijos užsispyrusi aiškino, kad pareiškėjo duomenys apie turtą, nesant pasikeitimų, vertinami vieną kartą per 12 mėnesių. Nauja kaina įsigalioja kasmet sausio 1-ąją, tada žmogus vėl gali kreiptis paramos dėl kuro.
Bet normalūs žmonės malkas perka vasarą, kad išdžiūtų iki žiemos, o ne Naujųjų rytą. K.Balčiūnui kompensacijų verkiant reikėjo bent rudenį, o ne tada, kai įsigaliojo nauji normatyvai.
Edvardas ŽAKARIS - Seimo narys:
Su ta problema esu susidūręs asmeniškai, nes į mane dėl to kreipėsi žmonės. Man įdomesnis momentas, kad prieš tai perkainojimas vykdavo bene kas pusmetį, kai žmonėms turto vertė nuolat augo. O dabar kažkodėl, kai kainos krito, nėra perkainojimo.
Čia Finansų ministerija lemia. Tie dalykai eina per ją. Aišku, Socialinių reikalų ir darbo ministerija turėtų jai kibti į atlapus, kodėl nėra tų perkainojimų. Nes tai poįstatyminių aktų, ne įstatymų reikalas. Čia Finansų ministerija tvarkas nustatinėja. Tik kažkodėl tas taupymas vyksta tų neturtingų žmonių sąskaita.
Yra ir kitų nesąmonių, kai nustatoma griežta riba - 350 litų asmeniui (valstybės remiamos pajamos - red. past.). 350 litų ir 1 centas - negauni nieko. O 349 litai 99 centai - gauni viską. Vadinasi, 2 centai gali lemti žmonėms išgyvenimą.
Algirdas SYSAS - Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys:
Kiekviena savivaldybė pirmiausia bando taupyti kuo daugiau. Normas nustato įstatymai, o paskui taiko savivaldybės. Aš noriu priminti, kad savivaldybėms suteikta teisė apeinant tas normas ir įstatymus iki 2 proc. socialinei paramai skiriamų lėšų savo nuožiūra skirti pirmiausia tiems, kuriems labiausiai reikia, kam gyvenimas nepasisekė šiuo laikotarpiu.
Noriu pasakyti, kad ta galimybe net tais gerais laikais naudojosi trys keturios savivaldybės. Tiesiog neišnaudojo iki galo galimybių, kurias suteikia įstatymas. Ir tada pasako: va toks yra įstatymas, mums neleidžia, ir viskas. Manau, žmonės gyvena savivaldybėse, vietos valdžia yra arčiau žmonių, yra specialūs skyriai, socialiniai darbuotojai, kurie turėtų pasižiūrėti į žmones. O dėl turto perindeksavimo aš visuomet sakiau, kad mes lanksčiau žiūrėtume į vertes.