Kaip ir daugeliui iš Jūsų, man ir mano šeimai nusišypsojo laimė gyventi nuostabiausiame pasaulyje mieste – Vilniuje. Žinoma, kas nors galėtų atsakyti, kad yra pasaulyje ir daugiau tų nuostabių miestų (pavyzdžiui – Kaunas arba Telšiai), ir bus visiškai teisus. Ir man patinka Roma, Paryžius ir Praha, jau nekalbant apie Zarasus, Kėdainius ar gimtąją Kretingą, tačiau… Vilnius yra Vilnius. Tik čia gali pajųsti tą ypatingą dvasią, tą harmoniją tarp natūros (to, kas yra sukurta gamtos), bei kultūros (to, kas sukurta žmonių), ir patikėti, kad visa tai yra palaiminęs Kūrėjas. Turbūt todėl tokia stipri yra Vilniaus trauka, ir taip mažai tų, kurie sutinka palikti šį miestą savo noru. Tai taikytina ne tik pavieniams žmonėms, bet tinka ir kalbant apie tautas. Savo istorijos ir kultūros be Vilniaus vardo neįsivaizduoja ne tik lietuviai, lenkai, žydai ir gudai – yra tų pavyzdžių ir daugiau. Ukrainiečiai su Vilniumi sieja Taraso Ševčenkos vardą, nes būtent čia būsimasis poetas ir dailininkas susipažino su estetikos ir pilietiškumo pagrindaiis, latviai – pirmą jų spausdintą knygą - P. Kanizijaus “Katekizmą”, kuris pasirodė Vilniuje 1585 metais, rusai – teatro genijų Vasilijų Kačalovą, o žydams Vilnius yra litvakų ištakos ir neišsemiamų čia saugotų torų išminties ir tikėjimo šaltinis, taip pat kaip karaimams bei totoriams – tai Lietuvos valdovų, kuriems jie šimtmečiais saugojo prisiektą ištikimybę, valdžios ir galios simbolis.
Turbūt kiekvienas iš mūsų turi kitų tautų atstovų tarp savo draugų, pažįstamų, kaimynų, bendramokslių ir bendradarbių; dažnas (arba dažna) yra susiję su kitataučiais ir giminystės ryšiais – beveik pusė Vilniuje gyvenančių šeimų yra mišrios, t.y. skirtingų tautybių. O per tai tiesiogiai pažįstame vieni kitų kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairovę, tampame pakantesni kitoniškumui (taigi išmintingesni) ir turtingesni dvasiškai. Deja, kartais tenka susidurti ir su tam tikru nesusikalbėjimu arba net su akivaizdaus negeranoriškumo apraiškomis – užtenka paskaityti komentarus po interneto straipsniais, kuriuose yra minimi kitataučiai arba kitatikiai. Tai rodo, kad ne viskas yra taip gerai, kaip to norėtųsi.
Nėra normalu, kad daugelis iš mūsų (turėkime drąsos tai pripažinti) sugeba išreikšti meilę savo tautai, jos kalbai ir kultūrai tik per jų supriešinimą su kitomis tautomis, kalbomis ir kultūromis. Tačiau tiems, kurie nėra kamuojami tautinio nevisavertiškumo kompleksų, nėra reikalo save sureikšminti per kitų paniekinimą, juolab kad tam nėra jokių objektyvių priežasčių. Esame normali vidutinio dydžio Europos tauta, o mūsų kalba – tokia pat normali, visas įmanomas funkcijas atliekanti Europos kalba, niekuo neprastesnė už, pavyzdžiui, danų, suomių, vengrų arba portugalų kalbas. Ta prasme visos šnekos apie tai, kad mums gresia nutautėjimas, o mūsų kalbai – išnykimas, tėra atotrūkio nuo realybės, vėluojančio maždaug šimtą metų, atspindys. Mano penkių asmenų šeima – daugiatautė. Aš, mano žmona ir trys mažamečiai sūneliai turime lietuviško, žydiško, rusiško ir lenkiško kraujo. Ir tuo didžiuojamės, tai nekliudo mums sėsti drauge valgyti Kūčių vakarienės, tai netrukdo uždegti namie Chanukos žvakes, pagaliau tai ne kliūtis pasidžiaugti ir atėjusiais Senaisiais Naujaisiais metais. O mano vaikai (išskyrus mažiausiąjį, kuris dar tik pradeda čiauškėti) vienodai gerai kalba dviem-trim kalbom, o paklausus jų, kas jie – vienbalsiai atsakys – lietuviai. Taigi, mieli kaimynai vilniečiai, būkime tuo kuo esame, kuo buvo mūsų tėvai bei seneliai. Ir tuo didžiuokimės, tai branginkime. Ir vertinkime. Nes daugiatautiška tolerancija – vienas iš pagrindinių žilojo Vilniaus bruožų – vertybė, kurią mes turime saugoti ir visokeriopai puoselėti!
Paprastai tapatybės išsaugojimas būna aktualesnis ne tautinės daugumos, o tautinių (ir kalbinių) mažumų atstovams, kas yra visiškai suprantama. Vakarų Europos šalyse jau seniai suprasta, kad šių šalių kalbų įvairovė yra jų nacionalinis turtas ir pasisdidžiavimas, o ne grėsmė valstybės saugumui ir teritorijos vientisumui. Tuo gali įsitikinti bet kas, atvykęs į prancūzišką Strasbūrą, belgišką Briuselį, vokišką Flensburgą ar suomišką Helsinkį – ten ypač gerai supranti, kad lygiai tokioje pat kalbų ir tautybių kontaktinėje zonoje yra įsikūręs ir lietuviškasis Vilnius.
Bet ir Vakaruose ankstesniais amžiais buvo visko – ir priespaudos, ir nesantaikos; vienos kalbos buvo iškeliamos, kitos – diskriminuojamos arba ignoruojamos. Dar 1599 metais Vilniuje išleistoje „Postilėje“, tiksliau jos lenkiškai surašytoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją”, tokį kalbų (o per tai – ir tautų) susipriešinimą labai vaizdingai aprašė vienas lietuvių raštijos pradininkų Mikalojus Daukša:
„Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“
Gyvename atvirų sienų ir interneto amžiuje, esame prestižinės tarptautinės organizacijos - Europos Sąjungos nariai. Tai leidžia mums pasisemti patirties iš kitų, labiau civilizacijos keliu pažengusių kontinento visuomenių, ir nedaryti apmaudžių, bet jų jau įveiktų klaidų. Aš puikiai suprantu, kad tautybių politika yra ne savivaldybių (net jeigu tai – sostinės savivaldybė), o visos valstybės valdžios prerogatyva; visgi manau, kad daug ką galima padaryti ir viename atskirai paimtame mieste – ypač jeigu tas miestas yra visų mūsų mylimas daugiatautis ir daugiakultūris Vilnius.
Dėl to būtų labai gerai, jei po netrukus įvyksiančių rinkimų į savivaldybių tarybas Vilniaus m. valdžia skirtų deramą dėmesį visų tautybių vilniečių reikalams. Tarp tokių pirmaeilių darbų municipalinės tautybių politikos srityje turėtų būti nuolatiniai tarpetninių santykių mieste tyrimai, jų stebėsena, galimų nesusipratimų (o kai kada ir sąmoningų ar nesąmoningų provokacijų) tautinių pagrindu prevencija, atskirų etninių grupių kultūrinių, tautinių bei socialinių poreikių analizė ir maksimaliai įmanomas jų tenkinimas. Tai didžiulis, labai atsakingas miesto bendruomenei, o savivaldybės vadovams, naujajai tarybai, valstybei - tiesiog būtinas, pirmaeilis darbas. Net neabejoju, kad šiame bare veiklos tikrai pakaks, ir ne vienam municipaliniam politikui, valdžios žmogui. Na, o aš, patekęs į savivaldybės tarybą, nuosekliai ir tvirtai sieksiu, kad Vilniaus miesto merijos administracijoje po rinkimų atsirastų specialus padalinys (pavyzdžiui, departamentas, skyrius ar poskyris), kuris nuolatos profesionaliai užsiimtų tautybių (taip pat bendruomenių, vietos savivaldos, NVO, įvairių mažumų) reikalais. Arba būtų paskirtas bent jau vienas ar du specialistai, kuruosiantys šias itin svarbias Sostinei ir miestelėnams sritis. O gal reikėtų pagalvoti ir apie būsimo mero patarėjo šiais klausimais (galima ir visuomeniniais pagrindais). Juo negalėtų tapti kompetentingas, gerą vardą, patirtį bei autoritetą tarp tautinių bendrijų ir kitų paminėtų sričių atstovų turintis asmuo.
Norėčiau mums visiems, Sostinės bendrapiliečiams, palinkėti: jauskimės ir būkime nugalėtojais dideliuose ir mažuose darbuose, nugalėkime visas ksenofobijas, homofobijas ir, apskritai fobijas. Gyvenkime draugiškai ir svetingai kaip tikri šeimininkai puikiame mieste, kurį mums dovanojo Lietuvos valdovai. Ir valdykime Sostinę, nedarydami gėdos tiems LDK kunigaikščiams, kurių ne vienas garsėjo draugiškumu kitoms tautoms ar netgi didžiavosi, turįs ne tik lietuviško kraujo!..
Saulius Povilaitis, Asociacijos „Vilniui ir Tautai“ valdybos pirmininkas, LSDP kandidatas į Vilniaus m. savivaldybės tarybą
