Taigi, apie valstybės ir savivaldybių įmonių valdymą pagalvota teisinga kryptimi. Tačiau, kaip dažnai nutinka viešajame sektoriuje, pasakius A, neištariama B. O tas B yra valdybos nario atsakomybė už sprendimus, už kuriuos jis balsavo. Žodis „atsakomybė“ viešajame sektoriuje apskritai yra persona non grata. Pavyzdžiui, didžiausia atsakomybė, kuri gali užgulti valstybės tarnautoją – tai atleidimas iš darbo ir 3 arba 9 vidutinius darbo užmokesčius siekiantis žalos išieškojimas.
Kai kalbame apie valstybės ir savivaldybių akcines bendroves, valstybės tarnybos įstatymas ten netaikomas ir atsakomybės klausimas gali iškilti žymiai didesnis, siekiantis šimtus tūkstančių eurų. Čia jums ne bendras biudžeto katilas, kuriame galima nuskandinti bet kokią žalą ir nuostolius. Valdybos narių priimti sprendimai gali turėti labai konkrečių pasekmių pačiai bendrovei, akcininkams ar tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, kreditoriams. Apie šią atsakomybę, kuri teks būsimiems nepriklausomiems valstybės ir savivaldybių įmonių valdybų nariams, deja - dar nepagalvota. Kaip, beje, ir apie dabartinius įmonių valdybų narius, valstybės tarnautojus, deleguotus į valstybei priklausančių akcinių bendrovių valdybas, priimančius milijoninius sprendimus.
Įsivaizduokime, kaip į savo pareigas gali žiūrėti valdybos narys štai tokios kol kas nutylėtos milžiniškos atsakomybės akivaizdoje? Jis turi būti arba visiškas naivuolis, kad nesuprastų, kokio masto rizikoje dalyvauja, arba kamikadze, finansinis mirtininkas. Kol nėra reglamentuota, kaip būtų sprendžiamas valdybos narių finansinės atsakomybės klausimas, o tai reiškia, kad valdybos narys yra atsakingas pats vienas, kaip fizinis asmuo. Vadinasi, jo sprendimais padaryta žala privalo būti išieškoma iš jo asmeninio turto ir pajamų regreso tvarka. Ar girdėjome apie tokius atvejus? Atsakymas yra - ne. Tai reiškia, kad arba valdybų nariai ir direktoriai neatlygina žalos, arba nedaro klaidų, arba – nedaro apskritai nieko.
Kokios gali būti kitos, veiksmingesnės atsakomybės įgyvendinimo alternatyvos? Na, jų nėra daug. Viena yra lėšų kaupimas kokiame nors fonde, skirtame „pridengti“ paskirtuosius valdybos narius. Arba - atsakomybės draudimas, pasidalijant riziką su draudimo bendrove. Valdiškas fondas gresia būti per mažas. Formuoti šį fondą mokesčių mokėtojų lėšomis – taip pat nėra pagrįsta. Draudimas, kurį mokėtų pati įmonė už savo valdybos narius – ekonomiškai brandesnė alternatyva, taikoma ir privačiame sektoriuje. Tik štai verslaujanti valstybė vis dar skeptiškai vertina atsakomybės naštą ir jos draudimo kainą. Kaip ten bebūtų, bet kuri iš paminėtų alternatyvų yra geriau nei tai, ką turime dabar – neveikimą ir formalią, nerealizuotą atsakomybę.
Rūta Vainienė
