Nužudė pensininkus
Nors teismo nuosprendyje nurodyta, kad be išsilavinimo, nedirbantis, išsituokęs V. Tijūnėlis neteistas, tačiau kaltinamąją kalbą sakęs prokuroras Donatas Skrebiškis siūlė teisiamajam skirti realią laisvės atėmimo bausmę, nes šis jau buvęs teistas anksčiau – keletą kartų už vagystes ir – už nužudymą.Tai buvo daugiau nei prieš 20 metų ir teistumas jau išnykęs.
Tuomet jis Kupiškio rajone apiplėšė vienkiemį ir išžudė jo gyventojus – pensininkus sutuoktinius bei jų anūką. Teisme jis aiškino, kad šaudęs gindamasis nuo šunų ir žmones nušovęs atsitiktinai, todėl už trijų žmonių nužudymą V. Tijūnėlis išvengė mirties bausmės ir buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo.
Policininkai po žudynių sulaikė įtariamąjį V. Tijūnėlį, važiuojantį dviračiu ir vilkintį moterišką suknelę. Kriminalistai manė, kad šitaip nusikaltėlis bandė mėtyti pėdas ir tik vėliau paaiškėjo, kad liguistą potraukį dėvėti moteriškus drabužius vyras turėjo nuo vaikystės.
Tuomet jis rengdavosi vyresnių sesių drabužiais ir taip apsirengęs eidavo į miestą. Vyrukas taip puikiai persikūnydavo, kad gatvėje sutikę pažįstami jo nepažindavo. Apie augantį transvestitą nenutuokė nei draugai, nei mokytojai. Tai, ko gero, buvo jo genuose, nes ir jo tėvas mėgdavo rengtis moteriškais rūbais.
Tačiau, kaip žurnalistams yra sakęs pats V. Tijūnėlis, vyrai jo netraukiantys ir mylėtis su jais jis visai nenorintis. Kai nedėvėdavo moteriškų drabužių, jis viliodavo merginas, o perkopęs 30-metį sukūrė šeimą – su net 10 metų jaunesne moterimi, su kuria susilaukė dviejų vaikų.
Rengdavosi moterimi
Ir dabar teismo ekspertai, nustatę, kad vyras pakaltinamas, diagnozavo jam ir „organinį asmenybės sutrikimą, fetišinį transvestizmą“. Taip moksliškai parašyta ekspertizės akte. O gyvenime tai atrodo tarsi žmogus būtų gimęs vidumi vienos lyties, o išore – priešingos. Grįžęs iš kalėjimo į motinos namelį, jis vis dažniau persirengdavo moterimi. Vaikščiojo gatvėmis dėvedamas moterišką peruką, avėdamas pėdkelnes ir aukštakulnius batelius, vilkėdavo sukneles ar sijonus. Jis kruopščiai skusdavosi barzdą, dažydavosi, lakuodavosi nagus, skusdavosi kojas. Praeivių žvilgsnius traukė jo ryškus makiažas. Vandutė to nesigėdijo ir net visai Lietuvai televizijos laidose yra pasakojęs apie tai, kad savo spintoje turįs dešimtis suknelių, sijonų, dėvintis moterišką apatinį trikotažą. Tapęs reportažų herojumi, jis demonstruodavo savo dailias kojas ir pasakojo apie tai, ką patiria moteriškose draugijose, kaip perkasi moteriškus rūbus.
Ne kartą transvestitui teko aiškintis ir pareigūnams. Dažnai išsigandę skųsdavosi kapinių lankytojai pamatę tarp antkapių nei vyrą, nei moterį. Mat Valdas mėgo užsukti į kapines, anot jo, ieškodamas ten ramybės, gal dar ir dėl to, kad gyveno netoli taip vadinamųjų Ramygalos gatvės kapinių.
Norėjo pagąsdinti
Paskutiniu metu V. Tijūnėlis gyveno mažame, vieno kambario namuke kartu su broliu Rimantu ir jo sugyventine Daiva Š. Savo kampą Vandutė buvo atsitvėrusi spinta. Su Daiva ne tik kad nesidalindavo rūbų, bet ir nuolat konfliktuodavo. „Ką apie ją galima pasakyti? Ji anksčiau gyveno su mano vyresniuoju broliu. Kai tas mirė, po laidotuvių, grįžusi iš kapinių, tuoj atsigulė į jaunesniojo brolio lovą“, – dėstė transvestitas. Ginčo metu Valdas ne kartą yra kaltinęs moterį, kad ši nužudė brolį, norėdama užgrobti jų turtą – tą patį vieno kambario miniatiūrinį namelį, kuriame ir gyveno. Teisme Valdas aiškino, kad dažniausiai kivirčidavosi dėl to, kad, būdama neblaivi, moteris neleisdavo jam žiūrėti televizoriaus.
Pernai sausio 28-osios vakarą Vandutė grįžo iš aludės, kur buvo išgėręs 4 bokalus alaus. Nors buvo tik 9 valandos vakaro brolis ir Daiva girti miegojo lovoje. Atsisėdęs ant sofos, vyras įsijungė televizorių, tačiau nubudusi Daiva atėmė valdymo pultelį, išjungė televizorių ir grįžo atgal į lovą. „Tuomet aš paėmiau kirvį ir nusprendžiau vieną kartą pamokyti, kad daugiau ji manęs neterorizuotų, – teisme pasakojo V. Tijūnėlis. – Ji matė, kad aš ateinu, nes gulėjo šonu ir rėkė ant manęs. Aš nestipriai sudaviau jai kirviu, galvodamas kad tikrai neįkirsiu. Jeigu būčiau norėjęs, kirviu būčiau taip smogęs, kad jos pusės galvos būtų nelikę. Norėjau tik pagąsdinti. Kartu su Daiva gulėjęs mano brolis atkišo ranką, bandydamas šią užstoti, tačiau, daugiau smūgiuoti aš nė nesiruošiau. Jei būčiau norėjęs dar trenkti kirviu, būčiau trenkęs ir sužalojęs broliui ranką. Po to padėjau kirvį į vietą, o brolis arba Daiva iškvietė policiją. Nuo palietimo kirviu Daivos veide liko lengvas įkirtimas. Iš kur atsirado kiti, ekspertizės akte nustatyti sužalojimai, aš nežinau. Anksčiau tarp manęs ir brolio sugyventinės yra buvę žodinių konfliktų, esu jai ir sudavęs, nes mama yra prašiusi apginti ją nuo Daivos“.
Išgelbėjo Rimantas
Ir nukentėjusioji Daiva Š., ir brolis Rimantas apie šį įvykį pasakojo kiek kitaip. „Kai sugyventinio brolis grįžo iš aludės, aš jau miegojau ir nieko negirdėjau, – sakė Daiva. –Pabudau nuo triukšmo ir tuomet pamačiau besiartinantį kirviu nešiną Valdą, kuris sakydamas „dabar k..., aš tave nukirsiu“, trenkė man kirviu į kairę veido pusę, į žandą. Aš nemačiau, kuriuo kirvio galu jis man sudavė, nes tuo metu užsimerkiau. Ranka dengtis veido net nemėginau. Nemačiau ir ar Rimantas užkišo savo ranką prieš kirvį, tačiau vėliau mačiau, kad ant jo rankos, ties alkūne, buvo mėlynė. Manau, kad, jei Rimantas būtų neužstojęs manęs ranka, Valdas būtų sudavęs kirviu dar ir kitą smūgį“.
Moteris taip pat aiškino, kad ji įvykio dieną dieną iš kaltinamojo televizoriaus pultelio neatėmė ir su juo nekonfliktavo, nors anksčiau nesutarimų būdavo. Valdas niekur nedirbo, valgydavo jų maistą, žiūrėdavo televizorių, nors už elektrą nemokėjo. Tai nervino Daivą ir ji dėl to Rimanto broliui yra ne kartą priekaištavusi.
Panašiai liudijo ir R. Tijūnėlis: „Aš spėjau sulaikyti kirvio smūgį atstatęs dešinę ranką. Man kliuvo kirvio kotu ties alkūne. Smūgis buvo stiprus – ant rankos liko mėlynė. Po to keldamasis iš lovos aš sugriebiau kirvį tuo metu, kai brolis antrą kartą užsimojo smogti Daivai ir atėmiau kirvį. Manau, kad brolis nenužudė Daivos tik dėl to, kad aš užkišau prieš kirvį ranką. Po to iškviečiau policiją. Brolis atsisėdo ant savo lovos ir sėdėjo ten, kol atvyko pareigūnai. Medikai išvežė Daivą į ligoninę“.
Teisė už nužudymą
Ligoninėje Daivai buvo susiūtas veidas. Teismas nusprendė, kad įrodyta, jog V. Tijūnėlis pasikėsino nužudyti Daivą Š., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Teisėjas Algirdas Gaputis, skaitydamas nuosprendį, pažymėjo jog atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą V. Tijūnėlis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,67 promilės), ir tai, kad anksčiau jau buvo teistas už nužudymą. „Pastaroji aplinkybė rodo, kad nagrinėjama nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, o tai reiškia, kad V. Tijūnėlio asmenybė yra pavojinga, – sakė teisėjas. – Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, jam skiriama vienintelė įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, artima įstatymo sankcijoje nustatytam bausmės minimumui“. Pagal Baudžiamojo kodekso 129 str. 1 dalį tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Pažeminimo ritualas
Nors ir seniai, tačiau V. Tijūnėlis jau yra valgęs kalėjimo duonos ir jam turi būti gerai žinomos nerašytos kalinių taisyklės. Jei kalėdamas pirmą kartą jis pasakojo, kad moteriškus rūbus vilkėjo tam, kad pasislėptų nuo milicijos, tai dabar tokiu pasakojimu jau niekas nepatikės, nes vyras per televizijas reklamavo savo pomėgius ir tai, kad jam patinka būti moterimi. Vandutė jaučia, kas jo laukia pataisos namuose, todėl tardamas paskutinį žodį paprašė, kad jam būtų pritaikyta eutanazija.
Nors jis ir nėra pedofilas, tačiau didelė tikimybė, kad bus paverstas „gaidžiu“. Tą terminą dabar žino visi – net ir nekalėję kalėjimuose ar pataisos namuose. Nuteistųjų įžeidimu „gaidys“ svaidosi net pradinukai, kalinių žargonu neretai prabyla aktoriai, televizijos žvaigždės.
„Gaidys“ tai nuteistasis, priklausantis nuteistųjų hierarchijos žemiausiajai kastai. Pati pažeminimo į „gaidžius“ procedūra verta atskiros knygos. Kaliniai jai ruošiasi, įvyksta net kažkas panašaus į inscenizuotą teismą. Kuris nors pateikia kaltinimus, esą toks ir toks nuteistasis nusipelnęs būti pažemintas už skolas, šmeižtą, skundus prižiūrėtojams ar, pavyzdžiui, vagystę iš kito kalinio. Kandidatas į „gaidžius“ turi teisę pasiaiškinti, būna, savo tiesą įrodinėja ir kumščiais. Bet dažniau toksai argumentų neturi.
Paprastai naktį, ar kai prižiūrėtojai nemato, pasmerktasis specialiu ritualu pažeminamas. Jis paliečiamas tuo, prie ko „normalus“ kalinys neturi teisės liestis – išmatomis, šlapimu arba... lyties organu. Jei į „gaidžius“ žeminamas pedofilas ar kalinius supykdęs iškrypėlis, procesas gali trukti iki paryčių. Toks kalinys būna surišamas, mušamas, išradingai kankinamas. Seniau „gaidžiui“ būdavo domino kauliuku išmušami priekiniai dantys, ištatuiruojamas taškas ar kitokia speciali žymė. Jei yra norinčiųjų, žeminamą „gaidį“ visaip išprievartauja. Pedofilui dar gali, pavyzdžiui, į užpakalį įgrūsti šluotkotį.
Dėl nuteistųjų už pedofiliją ar kitą kalinių smerkiamą nusikaltimą „pateikti kaltinimo“ nereikia – čia visiems viskas būna iš anksto aišku. Nuteistasis homoseksualas irgi yra „gaidys“ be jokių teismų. Kalinių žargone net yra atskiras terminas – „gaidys iš laisvės“.
Kastos neišnaikinamos
Po to „pagaidinimo“ pažemintieji neturi teisės „normaliesiems“ spausti rankos, neturi teisės valgyti ir gerti iš tų pačių indų, iš kurių maitinasi „normalieji“, negali naudotis net tais pačiais tualetais ir dušais. „Gaidžiai“ negali net plauti „normaliųjų“ lėkščių, išvis liestis prie jų. Kad indai netyčia nesusimaišytų, specialiai paženklinami pragręžiant ar įlenkiant. Tačiau yra ir nelogiškų dalykų. Liesti „gaidį“ negalima, o lytiškai jį išnaudoti leidžiama. Liesti ir net glamonėti „gaidį“, su juo homoseksualiai mylėtis nelaikoma nusižengimu.
Ir iš kur tos kastos, tie „gaidžiai“ atsirado, kas jas sugalvojo? Ar nebūtų galima vieną kartą kastas bei pažeminimus uždrausti, išguiti?
„Kol kas tai neįmanoma, – sakė kalinių subkultūros klausimais „Akistatą“ konsultavęs Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistas. – Pažvelkite, bet kurioje uždaroje žmonių grupėje (nesvarbu – vaikų darželis, mokykla, kareivinės ar darbovietė) visada atsiranda neformalūs lyderiai ir sumanieji, taip pat – pajuokiamieji, išnaudojamieji, skriaudžiamieji. Tik jei tave užsisėdo darbe ar mokykloje, gali pasitraukti, susirasti kitą darbovietę ar mokyklą. O pataisos namuose ar kalėjimo kameroje niekur nedingsi, todėl už grotų, kai prižiūrėtojai nemato, visko pasitaiko.“
Kaip tik kovo pradžioje Alytaus pataisos namuose grupė nuteistųjų sukėlė gaisrą. Jo priežastis gan paprasta. Pasirodo, pataisos namų administracija suvienodino visus indus, kuriuose nuteistiesiems tiekiamas maistas. Tai reiškė, kad teks visiems valgyti iš nepažymėtų lėkščių ir galbūt iš tos, iš kurios vakar valgė „gaidys“. Grupė nuteistųjų, priešindamasi šiems įkalinimo įstaigos administracijos priimtiems sprendimams, atsisakė valgyti, o baudos izoliatoriuje vėliau padegė čiužinius ir paklodes.
Sukelto gaisro židinys operatyviai buvo užgesintas Alytaus pataisos namų pareigūnų pajėgomis. Įtariamieji nustatyti, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas).
Petras Kurmelis
