Nepaisant to, kad Valdovų rūmų ekspozicijų kūrėjai jau seniai peržengė bet kokias etikos ir sveiko proto ribas, jie vis dar sugeba nustebinti.
Paskelbta žinia, kad Algirdo Brazausko vadovaujama Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos įgyvendinimo komisija nutarė išpuošti rūmus to paties Algirdo Brazausko nomenklatūrinių medžioklių trofėjais, kurių dalį buvęs LKP CK sekretorius žada padovanoti, o dalį – parduoti.
Naujieji Valdovų rūmų valdovai čia pranoko patys save. Tai jau ne tik nepaprastas diletantizmas, bet ir nepaprastas įžūlumas. Žinoma, tokio įžūlumo šiandieninių Lietuvos valdančiųjų veiksmuose apskritai netrūksta, tad kodėl asmenys, besišildantys rankas Valdovų rūmams skirtais milijonais, turėtų atsilikti? Galų gale juk kuriamas Lietuvos valstybingumo simbolis, o valstybė šiems asmenims asocijuojasi visų pirma su jais pačiais.
Be abejo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų valdovams medžioklė buvo viena iš mėgiamiausių pramogų, tik iš to nereikėtų daryti išvados, kad A. Brazausko sukauptos iškamšos dėl to automatiškai atspindės šį valdovų buities aspektą, taip „natūraliai“ susiejantį juos su LKP CK medžioklinių ekspedicijų ir pasikaitinimų bei išgertuvių pirtelėse dalyviais. Lietuvos didieji kunigaikščiai medžiodavo, bet savo rūmų sumedžiotų žvėrių iškamšomis nepuošdavo. Tiesą sakant, dar ir tokių iškamšų darymo technologijos nebuvo išrastos. Nors pirmieji bandymai atsivežti iškimštus egzotiškų kraštų paukščius Vakarų Europoje žinomi dar XVII a., bet realūs būdai ilgesniam laikui užkonservuoti gyvūnų iškamšas buvo išrasti tik XVIII a. (tam panaudotas arsenikas), o plačiau žinomi tapo XIX a. Būtent XIX amžiuje medžioklės trofėjų gamybos mada tapo masiniu reiškiniu.
Paminėtos aplinkybės, žinoma, netaps kliūtimi Valdovų rūmus užversti A. Brazausko trofėjais, nors jo kūrėjai ir skelbia, kad atkūrinėja neva autentiškus iki XVII a. vidurio buvusius interjerus. Mat ekspozicijas formuoja „teisingi“ žmonės iš Lietuvos dailės muziejaus, kurio direktorius – senas nomenklatūrinis kadras ir A. Brazausko statytinis Romualdas Budrys.
Pastarasis priklauso tai gabių žmonių kartai, kurie, kaip ir A. Brazauskas, XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje baigė mokslus ir, iš karto gavę atsakingas vadovaujančias pareigas, pradėjo savo „50-ies metų darbą Lietuvai“. Komunistų partija mokėjo įvertinti gabų jaunimą (tuo galima įsitikinti, skaitant neseniai išleistus A. Brazausko memuarus), tad R. Budrys, praėjus metams nuo Dailės instituto baigimo, buvo paskirtas į Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojo pareigas (kas šiais laikais taip greitai pastebėtų jaunuolio gabumus?). Tais pačiais metais jis ėmėsi ir pirmosios užduoties – pertvarkyti Vilniaus arkikatedrą į paveikslų galeriją, ir tai, kaip prisimename, jam puikiai pavyko.
Valdovų rūmų puošyba rūpinasi ir jaunoji geriausiose nomenklatūrinėse tradicijose išauginta karta, visų pirma Lietuvos dailės muziejaus filialo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ vadovas Vydas Dolinskas. Jis irgi puikus specialistas – žino, kam įsiteikti, o ką galima ir šiaip kvailiu išvadinti, kad pajustų tikro specialisto minties galią.
Kaip profesionaliai, kruopščiai ir išmintingai formuojama atkūrinėjamų Valdovų rūmų ekspozicija, dažniausiai išgirstame iš šį darbą dirbančių R. Budrio ir V. Dolinsko pasigyrimų.
Kadangi iš šalies girdėti balsai apie šių veikėjų pasiektą „pasaulinio lygio profaniškumą“ (Rasa Gečaitė, „Atgimimas“, 2007-10-19), jiems patiems girtis savo profesionalumu tiesiog būtina. Tam skirti ir pinigai užsakomiesiems straipsniams spaudoje. Pavyzdžiui, kilus skandalui dėl neskaidriai Vakarų Europos antikvariatuose švaistomų milijonų, „Veide“ (2007-08-30) užsakytame straipsnyje R. Budrys taip pateisino savo vykdomą sendaikčių pirkimo politiką: „Tokiu moksliškai pagrįstu vertybių komplektavimo keliu ėjo dauguma Europos istorinių rezidencijų atkūrimo autorių. Artimiausias Lietuvai pavyzdys yra Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, kurios interjeras dekoruotas naujai įsigytomis vertybėmis, išskyrus žinomus Žygimanto Augusto gobelenus“.
Na, o moksliškai pagrįstas interjero vaizdas bus toks: „Valdovų rūmai buvo minimalistiniai. Vėlyvojoje gotikoje salėje kabėdavo vienas kitas gobelenas, stovėjo stalas, kėdė, kasapanka – viskas“, – taip savo konstruojamą Valdovų rūmų viziją pristatė Vydas Dolinskas („Vilniaus diena“, 2008-01-05). „Parodysime žmonėms, kad jų iš holivudinių filmų atsineštas rūmų įvaizdis neteisingas,“ – iškilmingai konstatavo V. Dolinskas.
Ką gi, Valdovų rūmams jau supirkta 15 gobelenų, ir tai – vieni iš brangiausių iki šiol įsigytų pirkinių. „Apie pusę minimalaus rinkinio interjero salėms apstatyti jau turime, dar pusę reikia surinkti,“ – konstatuoja V. Dolinskas. Čia reikia prisiminti, kad Vavelyje vien R. Budrio paminėti autentiški Žygimanto Augusto gobelenai yra 136, nekalbant apie kitus gobelenus ir kitas kolekcijas, kurios nėra vien nieko bendra su Valdovų rūmais neturintys daiktai, kaip tie sendaikčiai, kuriuos užsienio antikvariatuose supirkinėja Lietuvos dailės muziejus.
Vavelio pasididžiavimas – aukso, sidabro, dramblio kaulo dirbinių, brangakmenių kolekcija, apimanti daugiau kaip tūkstantį dirbinių, juk tai – karališka rezidencija. Jų tarpe – brangenybės, priklausiusios karaliams Kazimierui Didžiajam (1351 m. bažnyčiai karaliaus padovanota sidabrinė paauksuota taurė), Žygimantui Senajam, Žygimantui Augustui, Steponui Batorui, Zigmantui, Vladislovui ir Jonui Kazimierui Vazoms, Jonui Sobieskiui, Augustui III Saksui, o taip pat jų dvariškiams, magnatams Radviloms, Sapiegoms, Potockiams, Oginskiams. Itin gausi ir vertinga Vavelio ginklų kolekcija, kurios puošmena – Lenkijos karalių karūnacinis kalavijas, nukaldintas dar XIII amžiuje. Savo reikšme išsiskiria ir Žygimanto Senojo kalavijas. Gausu ir kitų su Lenkijos ir Lietuvos valdovais bei magnatais susijusių ginklų, netrūksta karo trofėjų. Vavelyje saugoma 13 rytietiškų palapinių (didžiausias rinkinys Europoje), tarp jų 1683 m. Vienos mūšyje karaliaus Jono Sobieskio paimti trofėjai, tame pačiame mūšyje paimtos 5 turkų vėliavos. Yra ir Žygimanto Augusto žmonos Kotrynos Habsburgaitės 1553 m. vėliava, 1587 m. Byčynos mūšyje paimta Austrijos arkikunigaikščio Maksimilijono III Habsburgo vėliava, 1656 m. prie Rudniko paimta Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo vėliava, privačių Lenkijos magnatų karinių dalinių XVIII a. vėliavos. Dar yra Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV mūsų valdovui Jonui Sobieskiui dovanotas Šv. Dvasios ordino kavalieriaus apsiaustas, XVII a. vid. audinys su karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos herbu ir kitos vertingos Lenkijos ir Lietuvos istorijos relikvijos. Dailės kolekcijų pagrindą sudaro lenkų kolekcionierių sukauptos kolekcijos, nevengiama ir vėlesnių laikų lenkų dailininkų kūrinių istorine tema (pvz., Jano Mateikos paveikslas „Prūsijos priesaika“, vaizduojantis pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Hohencolerno vasalinę priesaiką Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam 1525 m.). Yra ir autentiškų Lenkijos ir Lietuvos valdovų portretų (karalių Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto Vazos (vaiko ir suaugusio), Jono Kazimiero Vazos, Mykolo Kaributo Višnioveckio, Jono Sobieskio (yra šeimyninis portretas ir biustas), karalienių Onos Jogailaitės, Konstancijos Austrės, Liudvikos Marijos Gonzagos, Eleonoros Marijos portretai).
Trumpai sakant, Vavelis yra Lenkijos ir Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo lobynas. Būtent tuo, o ne butaforiniais interjerais jis ir yra įdomus bei vertingas. Vavelyje saugomi daiktai ir paveikslai mirga ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijos veikalų puslapiuose ir yra tikra Lenkijos nacionalinė vertybė. Lyginti Vavelio kolekcijas su R. Budrio ir V. Dolinsko tandemo Valdovų rūmams perkamais istorijos neturinčiais sendaikčiais (jų sukaupta 168, kai Vavelyje vien baldų – tai artimiausia LDM pirkiniams daiktų grupė – yra pusantro tūkstančio) yra arba sąmoningas visuomenės klaidinimas, arba tiesiog diletantizmas, kuris ypač stebina, žinant, kad V. Dolinskas su R. Budriu už valstybės pinigus sau susirengė išsamią ekskursiją po Vavelį ir kitas Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorines rezidencijas.
R. Budrio ir V. Dolinsko valia pagrindinis dėmesys Lietuvos valdovų rūmuose bus skirtas „rekonstruotiems“ interjerams. Iš tikrųjų tai – menami, įsivaizduojami interjerai. Apie juos neišliko ne tik ikonografijos, bet ir inventorių. Žinoma, eksperimentuoti kuriant tokius menamus interjerus galima, bet daryti tai supirkinėjant kažkokius atsitiktinius sendaikčius ir dargi neturint lėšų bent kiek vertingesniems daiktams – „Don Kichoto“ autoriaus plunksnos vertas žygdarbis.
Jei tikėsime V. Dolinsku ir R. Budriu, viskas daroma be galo moksliškai ir tikslingai. „Devyniasdešimčia procentų žinome, kokios tematikos, kokiuose miestuose, kokia stilistika, kokiu laikotarpiu buvo išausti paskutinių Jogailaičių ir Vazų gobelenai. Valdovų rūmams įsigyjami tik tie gobelenai, kurie yra išausti tų pačių dirbtuvių ar pagal išlikusius tų pačių mokyklų meistrų kurtų gobelenų pavyzdžius. Atsitiktinių daiktų Valdovų rūmuose nebus“, – tikina V. Dolinskas. Gal kur nors jis dar paaiškins, kokiu būdu apskaičiavo šiuos itin optimistiškai deklaruotus procentus – kaip matėme, lyginant 15 supirktų gobelenų su 136 vien Vavelyje išlikusių Žygimanto Augusto gobelenų skaičiumi, ryškėja skurdokas Valdovų rūmų vaizdas (o jei norėtume jį bent kiek praturtinti, numatyto biudžeto nė iš tolo neužtektų). Bet galbūt kai kuriuos gobelenus atstos krosnys? Juk, pasak V. Dolinsko, remiantis rastais kokliais, „krosnių Valdovų rūmuose galima atkurti daugiau, nei į juos pavyktų sutalpinti“. Tai, žinoma, – tikras interjero autentiškumo garantas.
Šis bei tas apie Žygimanto Augusto rūmų vidų vis dėlto yra žinoma. Antai popiežiaus nuncijus Bernardas Bongiovannis, 1560 m. apsilankęs pas Žygimantą Augustą Vilniuje, rašė, kad „brangenybės jam teikia nepaprastai daug džiaugsmo, ir vieną dieną man jas slapta parodė, kadangi jis nenori, jog lenkai žinotų, kad joms tiek daug yra išleidęs. Savo kambaryje turėjo didelį stalą per visą kambarį, ant kurio buvo 16 dėžučių, kiekviena jų buvo dviejų sprindžių ilgio, pusantro sprindžio pločio, visos pilnos brangenybių“. Nuncijus plačiai aprašė šias itin prabangias dėžutes ir jų turinį.
Šis pernelyg gerai žinomas aprašymas nepraslydo ir pro Lietuvos dailės muziejaus specialistų akis. Jau įsigyta ir viena itališka skrynutė, datuojama XVI–XVII a. ir kainavusi 6500 eurų. Tiesa, ji keturis kartus mažesnė už Bongiovannio aprašytąją (išmatavimai 26 x 16,5 x 16 cm) ir anaiptol nepasižymi ypatinga prabanga, taip stebinusia popiežiaus nuncijų. Nepaisant to, Lietuvos dailės muziejaus komentare teigiama: „Istoriniai šaltiniai taip pat mini, jog garsusis Žygimanto Augusto lobynas, kuriuo žavėjosi popiežiaus nuncijus Bernardinas Buongiovannis ir teigė, jog šiems turtams neprilygsta netgi popiežiaus ir Venecijos dožų lobiai, buvo saugomas keliolikoje skrynučių. Turint galvoje itin glaudžius to meto politinius, kultūrinius bei meninius Lietuvos, Lenkijos bei Italijos ryšius, Vilniaus rūmų lobyno skrynutės taip pat galėjo būti tipologiškai panašios į įsigytąją Valdovų rūmams. Todėl ši vertybė numatyta eksponuoti atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tarnybinio apartamento iždinės ir lobyno salėje“. Štai taip. Kada nors LDM specialistai gal dar pasitikslins, ką reiškia skaičius „keliolika“ ir prisimins tikruosius tų dėžučių matmenis. Tada šią kuklią ir keturis kartus mažesnę dėžutę galės padėti į fondus arba sugalvoti jai naują vaidmenį, taip pat „tipologiškai panašų“ į galėjusių kur nors būti valdovų rūmų skrynelių. O juk valdovų rūmuose visko galėjo būti! Net vaistinė, apie kurią nieko nežinoma, bet kuriai jau nupirkti du spėjami vaistinės indai (beje, panorus rekonstruoti ką nors panašaus į vaistinę, reikėtų nusipirkti dar gal kokį šimtą tokių indų, nekalbant apie baldus).
Valdovų rūmų ekspozicijai, kuri labai „autentiškai“ sudarinėjama iš neaiškiuose antikvariatuose supirktų sendaikčių turbūt labai ilgai reikės ieškoti stalo, kurio matmenys atitiktų Žygimanto Augusto kambario matmenis. Kol kas nieko panašaus neįsigyta ir turbūt neieškoma, nes to stalo buvimo faktas galėjo išsitrinti iš specialistų atminties kartu su tiksliu dėžučių skaičiumi ir jų matmenimis.
Kiekvienas sveiko proto nepraradęs žmogus turbūt suprastų, kad kur kas autentiškiau šiuo atveju atrodytų pagal aprašymą padarytos stalo ir dėžučių imitacijos, negu taip „tiksliai“ parinkti neva autentiški „analogai“. O apskritai muziejuje derėtų eksponuoti tai, ką turime autentiško, o ne skurdžios diletantų fantazijos kūrybos vaisius.
Nežinau, kokia ateitis laukia taip ruošiamų valdovų rūmų ekspozicijų. Būtų logiška, kad kada nors atėję protingesni žmonės visus tuos R. Budrio ir V. Dolinsko kūrybos vaisius paslėptų kur nors atokiau nuo tų vietų, kurias gali aplankyti išsilavinę žmonės. Kitą vertus, antrarūšiais sendaikčiais bei LKP CK sekretoriaus A. Brazausko nomenklatūrinių medžioklių trofėjais apstatyti rūmai, tokiu pavidalu išstovėję ilgesnį laiką, gali tapti savotišku mūsų epochos simboliu ir kas nors gali sumanyti išsaugoti juos ateities kartoms kaip Grūto parko filialą.
