Sovietmečio represijų istorija mena terminą trijulė - trojka. Tai ne senasis rusų arklių kinkinys, bet karo lauko teismų sistema, myriop, į koncentracijos stovyklas ar žalojančion tremtin ant greitųjų siuntusi dešimtis tūkstančių žmonių. Trojka ir Bacharovo akademija, per keletą mėnesių prigaminusi okupuotos Lietuvos administracijai minias teisininkų - štai kur glūdi ano režimo struktūriniai pamatai.
Demokratija - o ypač rytietiška, posovietinė, valdoma demokratija - pamažu išpuoselėja kitokius principus ir kitokią ženklų sistemą. Masinio šnipinėjimo, baimės sėjos ir skundo psichozės šiandien nelydi tiesioginio – tariamai teisinio susidorojimo pavojai. Kagėbistinio kostiumo nešiotojai paryčiais jau nesibeldžia į nepatenkintų piliečių namus. Šiandienis valdomos demokratijos saugumietis tiesiog kviečiasi į pasimatymą tradiciniais metodais parinktų laikraščių ar televizijos kompanijų žurnalistus ir pasidalina mintimis apie teisingą bei skandalingą medžiagą. Skandalingas publikavimas neįpareigoja atskleisti žurnalistinio tyrimo šaltinius. O štai publikacija jau įgalina pradėti kokį nors procesą.
Valdomos demokratijos sąlygomis susidorojimo įrankių nebereikia kilnoti nei kvotos celėse, nei viešuose teismų procesuose. Šalyje, kur niekas netiki teismais ir kurioje įtarimas jau reiškia nuosprendį - svarbu iškelti kaltinimą. Tada be galo ilgai vykstantis procesas atstoja bausmę. Valdoma demokratija yra lyg vožtuvas, kuris praleidžia informaciją tik į vieną pusę. Mažai skaitanti minia didelio pasirinkimo neturi.
Tai yra paprasta valdymo technologija, kurios energija slypi ne teisinėje sąmonėje, o paprasčiausiame cinizme. Kita vertus, tai yra emociškai sudėtingas procesas, kuriame priešingam tikslui pasiekti naudojami ir kilnūs žodžiai, ir demokratijos retorika, ir piliečių dorybių priminimai. Todėl sunku šią tikrovę paženklinti taip, kad kiekvienam būtų aišku, iš kur kas nors kyla, kodėl tiek daug absurdo požymių viešojoje erdvėje ir kodėl posovietiniai žmonės jaučiasi labiausiai bejėgiai, pažeminti ir nelaimingi.
Štai čia popkultūros kūriniai, įvairūs šou triukai tampa masinių elgsenų reguliatoriais. Artėjant Lietuvos rinkiminiam sezonui pramogų verslas kaip niekad keliasi į politikos sritį. Net vienodai nuobodžiaujantys Nidos ar Palangos poilsiautojų veidai verčia galvoti apie tai, kad tikros įdomybės laukia būtent rinkiminio rudens mėnesiais. Kaip paprastai prieš rinkimus prityla politikos komentatorių choras. Tikėtina, kad daugelis ekspertinių gebėjimų turinčių nepriklausomų autorių neviešai imasi konkrečios rinkiminių kampanijų konsultavimo veiklos, todėl susiduria su šiokiais tokiais psichologiniais skrupulais, skelbdami viešai savo nuomonę.
Tačiau šiemet kaip niekad anksčiau tie patys polinkiai rimtai gali iškreipti šou verslo ir pramogų erdvę. Gal tai jau matosi. Be galo nuobodus televizijos eteris, vis labiau desperatiškai klykiančios reklamos. Šoumenai išėjo į politiką? Net jei Valinsko partijos gretose pamažu buriasi ambicingi ir patirties sukaupę veikėjai (S. Stoma), vis vien mažoka viešai matomų požymių, kiek rimtai nusiteikę svieto linksmintojai. Politikon pasiryžęs eiti linksmintojas vis vien turėtų kiek kitaip krykštauti televiziniame šou. Na bent psichologiškai turėtų jaustis kiek kitaip negu anksčiau, kai apie parlamento nario darbą buvo galvota tik pašaipiai. Žinoma, iškrypusiame postkolonialiname klimate, kur ironija ir ezopinės kalbos rykai viešpatauja, mano samprotavimai gali būti ne itin stiprūs. Galbūt pramogų scena tiek paveikia asmenybę - ir linksmintojo, ir žiūrovo, - kad įmanomas visų šaipymasis iš visko.
Kita vertus, televizinis fiktyvios tikrovės ir ženklų pasaulis ko gero ir be sąmonės prašviesėjimo daro savo darbą. Štai pramoginiai televiziniai dešimtukai tiek paženklino minios vaizduotę, kad ir politikos pasaulis tam pasidavė. Šviežiausias ir kurioziškiausias pavyzdys - stipruolio Žydrūno Savicko pasipiktinimas, kad jis pateko ne į pirmąjį liberalcentristų dešimtuką. Kūno galiūnui net netoptelėjo, kad dešimtukai priklauso kitoms rikiuotėms. Dar trūko, kad pasipiktintų, jog jis taip pat nepateko (jam nepasiūlė) dalyvauti kokiame šokių ar dainų dešimtuke. Socialinės psichoanalizės požiūriu tai yra įdomus reiškinys, kuris, deja, nieko gero nežada nusivylusių žmonių miniai. Štai čia ir braunasi galvon mintis, kad jei senajį sovietinių represijų laiką geriausiai žymi trojka, tai valdomosios demokratijos kelkraščiuose viską išreiškia dešimtukai. Baisu tik dėl vieno dalyko: istorija parodė, kad tokio tipo ženklai nesunkiai virsta nauja visuma. Turim ir viešpataujančius senosios mokyklos teisininkus, gali atsirasti ir naujoji minia.
