Minėtu posakiu buvęs Rusijos vyriausybės vadovas maždaug prieš 20 metų apibūdino šios valstybės valdžios pastangas tobulinti šalies valdymą. Deja, šis posakis tinka ir Darbo kodekso projekto svarstymo mūsų šalyje atveju, nors ir nesinorėtų, kad pas mus būtų kaip Rusijoje. Po nepriklausomybės atstatymo per ketvirtį amžiaus Lietuva tapo globalaus pasaulio dalimi, padariusi akivaizdžią ekonominę ir socialinę pažangą, tačiau darbo santykiai taip ir liko kažkur anapus, tiksliau - sovietinėje praeityje, kai įstatymais tarsi buvo įtvirtinta liaudies valdžia, tačiau praktiškai sistema neveikė.
Pagal darbuotojo priėmimo ir atleidimo iš darbo sudėtingumą Pasaulio ekonomikos forumo reitinge Lietuva yra 125-oje vietoje, Latvija – 50-ta, Estija – 12-ta. Pagal darbo santykių lankstumą, Lietuva 106-ta, Latvija – 24-ta, Estija – 11-ta. XXI amžiuje situacija darbo rinkoje yra pasikeitusi iš esmės ir dabar jau ne tik darbuotojas siekia rasti ir išsaugoti darbo vietą, bet ir įmonės konkuruoja dėl profesionalų, talentų ir tiesiog gerų, produktyvių paprastų darbininkų. Kaimyninės šalys jau suprato, kad visų gyventojų ekonominė gerovė priklauso nuo verslo plėtros, investicijų, kuriamų darbo vietų ir sumokamų mokesčių.
Apie 90 proc. investuotojų Lietuvoje pagrindine šalies problema įvardija pasenusį darbo santykių reguliavimą. Tuo tarpu politikai, kai kurių Seimo narių pastangomis, pjauna šaką ant kurios patys sėdi, t.y. siūlo tokį darbo santykių reguliavimą, kuris realiame gyvenime stabdytų naujų darbo vietų kūrimą bei ekonomikos plėtrą ar netgi skatintų atsisakyti verslo ir atitinkamai mažintų šalies gyventojų gerovę.
Pavyzdžiui, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariui Rimantui Dagiui Darbo kodekso pataisose, dėl kurių metus diskutavo mokslininkų, Vyriausybės, socialinių partnerių atstovai, vaidenasi vergovė. Vergovę politikas, panašu, įžvelgia dirbant viršvalandžius, todėl dabar siūloma viršvalandžius radikaliai apriboti, nesvarbu, kad būtų mokama daugiau. Tačiau ką daryti norinčiam daugiau pinigų užsidirbti žmogui?
Realiame gyvenime galimi du variantai: arba išvažiuoti dirbti į užsienį, arba ieškoti nesąžiningo Lietuvos darbdavio, kuris leistų dirbti viršvalandžius nelegaliai. Taigi, kurio varianto iš tikro siekia tokio viršvalandžių draudimo iniciatoriai ? Daugybė jaunų talentingų žmonių, ypač, dirbančių aukštą pridėtinę vertę kuriančiame žinių ekonomikos sektoriuje, nori būti laisvi, lankstūs ir dirbti su tais projektais, kurie jiems įdomūs, neretai netgi keliose įmonėse iš karto. Bet štai įmonė, laikydamasi Socialinių reikalų ir darbo komiteto pasiūlymo radikaliai apriboti projektinių sutarčių kiekį įmonėje, tokių talentingų ir brangiai apmokamų darbuotojų galės pasamdyti ne daugiau nei dešimt procentų, o kitus vers sudaryti nuolatinio darbo sutartis. Kodėl? Juk turėtų būti atvirkščiai – 10 procentų įmonės vadovų ir administracijos darbuotojų – finansininkų, vadybininkų, o kiti – profesionalai, kurie užbaigę vieną projektą, ieško naujų iššūkių. Nenuostabu, kad Pasaulio ekonomikos forumo reitinge Lietuva pagal šalies pajėgumą pritraukti talentus yra tik 129-ta. Talentus traukia laisvi darbo grafikai, galimybė dirbti nuotoliniu būdu ir leisti darbdaviams konkuruoti dėl jų paslaugų.
Bet ponas R. Dagys purto galvą ir reiškia susirūpinimą prie staklių grandine prirakintais darbuotojais. Seimo nariui R.Dagiui galima pasufleruoti, jog yra daugelis būdų „ženkliai pagerinti“, anot jo, tiesiog vergišką dirbančiųjų dalią Lietuvoje – tarkim, padidinti minimalų atlyginimą iki 10 000 eurų, sutrumpinti darbo savaitę iki 3 dienų ar įpareigoti darbdavius uždarius įmonę dar penkerius metus visiems darbuotojams mokėti atlyginimus. Juokai juokais, tačiau jei toks darbo kodeksas įsigaliotų, akivaizdu, jog Lietuvoje greitai verslo nebeliktų, o kartu – ir darbo vietų.
Būtų tik lagaminus kraunančių bedarbių armija, perkanti bilietus į užsienį. Vaizdžiai sakant, patys darbo santykiai (darbdaviai su darbuotojais) persikeltų į tas šalis, kuriose jie protingiau reguliuojami. Mokslininkai XXI amžiuje nuolat kalba apie subalansuotus darbo santykius, nes verslo ekosistema globaliame pasaulyje yra gana sudėtinga ir kiekvienas ribojimas ar papildoma administracinė našta priverčia verslą tai įskaičiuoti į veiklos sąnaudas, o pernelyg didelės sąnaudos veda link verslo sustabdymo, taigi ir darbuotojų atleidimo ir šalies ūkio stagnacijos. Stengiamės į šalį prisivilioti naujų investuotojų, kurie čia steigia didelę pridėtinę vertę kuriančias ir gerai apmokamas darbo vietas. Tačiau, neatsakingai elgdamiesi, politikai lengvai gali padaryti ir taip, kad verslas išsikels į kitą šalį, kur dirbti bus paprasčiau ir naudingiau.
O populistai politikai ir toliau galės krokodilo ašaromis verkti apie didelį nedarbą. Kažin, ar norintys dirbti ir užsidirbti žmonės tikrai padėkos tiems, kurie nori juos apginti nuo darbdavių ir tuo pačiu – nuo darbo.
