Per šio birželio kankinamus valdančiosios koalicijos lipdymo stenėjimus girdėjome daug visai nereikalingų padejavimų ir matėme krokodilo ašarų. Buvo sudarytas įspūdis, kad Lietuvos valdžia, o gal ir pati valstybė atsidūrė sunkioje krizėje, iš kurios išbristi reikia geranoriškų dar išlikusių pusiau padorių politikų susivienijimo pastangų.
Žodžiu, tik „vaivorykštės“ koalicija galėjusi įrodyti tą padorumą. To padorumo pristigę, tad abi nesusivienijusios pusės – socialdemokratai ir konservatoriai – buvo baksnojamos pirštais ir joms buvo sakomi teisuoliški moralai – girdi, kaip čia vardan tos Lietuvos vienybė nesužydėjo, o nusvėrė siauri partiniai interesai.
Tačiau iš tikrųjų reikia tik džiaugtis, kad tokia koalicija negimė. Kam ji apskritai reikalinga – toks paprastas klausimas retai buvo keliamas, dažniau buvo daroma prielaida, kad taip nė klausti nevalia. Iš tiesų tokios koalicijos gali būti pageidautinos arba kai valstybė atsiduria pavojuje, arba kai vyriausybės sudarymas atsiduria aklavietėje, nes kai kurių ekstremistinių ar populistinių partijų atėjimas į valdžią valstybei gali kelti grėsmę. Bet tai yra lazda su dviem galais, daugeliu atvejų visiškai nepageidautina. Tai iš esmės reiškia normalios demokratinės politikos bankrotą – nes opozicijos vaidmuo paliekamas nepatikimoms partijoms. Austrijoje Joergo Haiderio vadovaujami populistai tada ir iškilo, kai rinkėjams nusibodo alternatyvos neturinti nuosaikių kairiųjų ir dešiniųjų jėgų koalicija. Demokratiniam procesui, ypač tokiam nebrandžiam kaip Lietuvos, reikia normalios parlamentinės opozicijos. Ką gi „vaivorykštės“ šalininkai mums siūlė palikti opozicijoje? Graužinienę ir Mazuronį? Labai ačiū.
Politikos raštų aiškintojai aimanuoja, kad jokių ideologinių skirtumų tarp Lietuvos partijų neliko, kad nesiskiria kairė nuo dešinės, o paskui jie patys skelbia, kad tik į koaliciją susivieniję kairieji ir dešinieji yra vienintelė teisinga išeitis Lietuvai – suprask, kad tų skirtumų jau tikrai visai neliktų.
Kurgi tas vilkas, nuo kurio dabar reikia gelbėtis Lietuvai? Iš karto po rinkimų tas vilkas buvo drumzlino kapitalo grupuotė, pasivadinusi Darbo partija. Tada irgi buvo puoselėjama „vaivorykštės“ idėja. Pagalvokim, kas būtų buvę, jeigu tada tokią koaliciją būtų pavykę suformuoti. Ji gal jau būtų iširusi, o gal ir ne, bet Darbo partija ir dabar būtų ryškiai pirmavusi reitingų sąrašuose. Kartais dėl geresnės ateities tokioms jėgoms reikia leisti susikompromituoti būnant valdžioje – jos yra tokios godžios, kad valdžios postai jas bemat apakina ir žlugimo netenka ilgai laukti. Mes dar aiškiai nežinome, ką konkrečiai pridarė ši partija, bet kas jau kas, o vienas žmogus tą puikiai žino – draugas Uspaskichas, mūsų Ostapas Benderis. Tai, kad jis jau daugiau kaip mėnesį slepiasi savo tėvynėje, daug ką pasako.
Tačiau Darbo partija tebeturi didžiausią frakciją Seime ir tai iš dalies paralyžiuoja galimybes sudaryti veiklią koaliciją. Seime susikūrė naujų frakcijų, atsirado naujų partijų ir šis parlamentas yra visai nebe tas, kurį išrinko Lietuvos piliečiai, ir nebe toks, kokį jie išrinktų dabar. Jokia stabili nauja valdančioji koalicija neįmanoma. Būtent todėl akivaizdi vienintelė išeitis yra priešlaikiniai rinkimai ir keista, kad nei prezidentas, nei dauguma apžvalgininkų to nesuvokė iš karto po Algirdo Brazausko Vyriausybės žlugimo.
Tie, kurie sako, kad naujų rinkimų rezultatai būtų tokie pat kaip ankstesnių, tegul pasižiūri į visuomenės apklausų rezultatus. Žinoma, suformuoti Vyriausybę ir po tų rinkimų nebus lengva, bet, be jokios abejonės, bus lengviau negu dabar. Tai yra kaip reta palanki padėtis. Aktualioji populistinė jėga – Darbo partija – žlugo, o jos pakaitalo dar neatsirado. Galbūt paksininkai naujame Seime gautų keliais mandatais daugiau negu turi dabar, bet tai nieko nekeistų. Ne veltui pirmalaikių rinkimų labai išsigando Loreta Graužinienė, įžvelgusi čia konservatorių ir socialdemokratų sąmokslą ir pateikusi naujų rinkimų idėją kaip neva savaime suprantamą blogį. Taip, jos partijai tai gal tikrai yra blogis.
Tiesą sakant, kaip jau mes ne kartą per pastarąjį nepriklausomybės laikotarpį patyrėme, rinktis per rinkimus tenka ne labai gerą variantą, o mažesnę iš blogybių. Bet esmingai mažesnę. Yra skirtumas tarp tų partijų, kurios, kad ir „pasipuikuoja“ savo kai kurių narių gobšumo ekscesais ar kitais moraliniais nukrypimais, ir tų, kurios tik tam ir sukurtos, kad grobtų valdžią, skandalingai meluodamos rinkėjams. Be to, kaip jau ne kartą pastebėjome, Lietuvos populistinės partijos, kitaip negu, pvz., Lenkijos, labai būna linkusios vienu šonu priglusti prie Rusijos motinos krūtinės – tai per Borisovą, tai per Uspaskichą.
Dabar jau, regis, aišku, kad priešlaikiniai rinkimai įvyks, tik reikėtų juos rengti jau rugsėjį, užuot su valdžios paralyžiumi tąsiusis dar daugiau kaip pusę metų – iki savivaldybių rinkimų. Kai kurių politikų padejavimai dėl galimo lėšų švaistymo rinkimams yra veidmainiški. Bent jau tie, kurie balsavo už daug didesnį švaistymą – penkių papildomų išeiginių dienų įvedimą – dabar tikrai turėtų patylėti.
Iki rinkimų prezidentas turėtų susitarti su Seimo partijomis dėl laikinosios Vyriausybės sudarymo – tai gal ir pavyktų, jeigu konservatoriai taip godžiai nesiveržtų jai vadovauti.
